Aplinkosauginių incidentų valdymas Lietuvoje: kuriam teisiniam reguliavimui teiksime prioritetą

Parengė advokatų kontoros „Glimstedt“ partneris Linas Sesickas.

Parengė advokatų kontoros „Glimstedt“ partneris Linas Sesickas

Aplinkosauginių incidentų valdymas Lietuvoje: kuriam teisiniam reguliavimui teiksime prioritetą – sovietiniam ar europiniam?

2022 metais Europos Komisija paskelbė ataskaitą apie 2004 m. balandžio 21 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos dėl atsakomybės už aplinkos apsaugą siekiant išvengti žalos aplinkai ir ją ištaisyti (atlyginti) (toliau – Direktyva 2004/35/EB) įgyvendinimo būklę Lietuvoje[i]. 16 (šešiolikos) metų laikotarpiu[ii] [iii] buvo nustatyti tik 7 (septyni) žalos aplinkai atvejai Lietuvoje, patenkantys į Direktyvos 2004/35/EB taikymo sritį[iv], o Lietuvos aktualiausioje ataskaitoje Europos Komisijai nurodytu 8,5 metų laikotarpiu (nuo 2013-05-01 iki 2021-12-31[v]) (toliau – Direktyvos 2004/35/EB įgyvendinimo antrasis laikotarpis) į Direktyvos 2004/35/EB taikymo aprėptį patekusių aplinkosauginių atvejų skaičius neviršijo 5. Jų palyginimas su kitais aplinkosauginiais atvejais už 4 metų laikotarpį (nuo 2016-01-01 iki 2019-01-01) iškalbingai liudija ypač retą Direktyvos 2004/35/EB taikymo atvejų skaičių[vi].

1 lentelė. Direktyvos 2004/35/EB įgyvendinimo antrajame laikotarpyje taikymo aplinkosauginėse bylose Lietuvoje duomenys.

Direktyvos 2004/35/EB įgyvendinimo antrasis laikotarpis	Aplinkosauginiai atvejai, patekę į Direktyvos 2004/35/EB taikymo sritį	Aplinkosauginiai atvejai, nepatenkę į Direktyvos 2004/35/EB taikymo sritį
Bendras skaičius	5	1941[vii]
Procentinė dalis	0,25 %	99,75 %

Aplinkosauginių atvejų, nepatenkančių į Direktyvos 2004/35/EB taikymo sritį, skaičius būtų dar didesnis, jei turėtume objektyvius ir patikimus duomenis iš Aplinkos ministerijos ir (ar) AAD, tačiau tokie duomenys viešai neprieinami.

2 lentelė. Direktyvos 2004/35/EB įgyvendinimo antrajame laikotarpyje aplinkosauginių atvejų, priskirtų Direktyvos 2004/35/EB atvejams, ES valstybėse narėse duomenys.

Nr.	Valstybė	Aplinkosauginiai atvejai, kuriais taikyta Direktyva 2004/35/EB[viii]
1.	Lenkija	742 atvejai
2.	Vengrija	578 atvejai
3.	Graikija	216 atvejų
4.	Italija	iki 157 atvejų
5.	Vokietija	72 atvejai
6.	Ispanija	61 atvejis
7.	Latvija	56 atvejai
8.	Portugalija	11–50 atvejų
9.	Estija	11–50 atvejų
10–12	3 valstybės	6–10
13–22	Lietuva ir dar 9 valstybės	1–5
23–27	5 valstybės	0

Lietuva yra antroje nuo galo valstybių narių grupėje, kuriose per 8,5 metų laikotarpį Direktyvoje 2004/35/EB nustatytas reguliavimas buvo taikytas tik 5 atvejais (ar mažiau). Per šį laikotarpį buvo metų, kai Direktyva 2004/35/EB apskritai nebuvo taikyta. Net ir mūsų artimiausiose kaimyninėse valstybėse Latvijoje ir Estijoje jų buvo daugiau. Būtų galima „pasidžiaugti“ tokiu nedideliu atvejų skaičiumi, teigiant, kad Lietuvoje nebuvo reikšmingo neigiamo poveikio (didelės žalos) aplinkai atvejų. Bet ar išties yra taip?

2025 m. birželio 27 d. paskelbtame Europos Komisijos personalo 2024 m. liepos 17 d. parengtame darbiniame dokumente „2004 m. balandžio 21 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2004/35/EB dėl atsakomybės už aplinkos apsaugą siekiant išvengti žalos aplinkai ir ją ištaisyti (atlyginti) vertinimas“[ix] (toliau – EK 2024 vertinimas) nurodyta, kad nedidelis į Direktyvos 2004/35/EB taikymo sritį patenkančių atvejų skaičius (įskaitant 15 valstybių narių, kurios per visą 15 metų Direktyvos 2004/35/EB taikymo laikotarpį pranešė apie 0–5 atvejus) turi būti traktuojamas kaip rodantis mažą Direktyvos 2004/35/EB veiksmingumą[x]. Prie tokių valstybių priskirtina ir Lietuva.

3 lentelė. Direktyvos 2004/35/EB įgyvendinimo trečiajame laikotarpyje (nuo 2022-01-01 iki 2025-12-31) taikymo aplinkosauginėse bylose Lietuvoje duomenys[xi].

Direktyvos 2004/35/EB įgyvendinimo trečiasis laikotarpis	Aplinkosauginiai atvejai, patekę į Direktyvos 2004/35/EB taikymo sritį	Aplinkosauginiai atvejai, nepatekę į Direktyvos 2004/35/EB taikymo sritį
2022 metai	1	1293
2023 metai	0	1106
2024 metai	0	1091
2025 metai	0	892
Bendras skaičius	1	4218
Procentinė dalis	0,0237 %	99,9763 %

EK 2024 vertinime atkreiptas dėmesys, kad kai kurios valstybės narės, bandydamos pateisinti savo neveiklumą įgyvendinant Direktyvą 2004/35/EB, pateikė argumentą, jog „nedidelis į Direktyvos 2004/35/EB taikymo sritį patenkančių atvejų skaičius reiškia, kad Direktyva 2004/35/EB yra įgyvendinama veiksmingai ir pasiekia savo tikslą, t. y. užkerta kelią žalos aplinkai atvejams. Taip pat buvo paaiškinta, kad nedidelis į Direktyvos 2004/35/EB taikymo sritį patenkančių atvejų skaičius atspindi žalos poveikio sumažėjimą žemiau Direktyva 2004/35/EB įtvirtintais reikšmingumo kriterijais nustatytos ribos. Abi tendencijos liudytų apie rizikos valdymo priemonių ir griežtesnių aplinkos apsaugos standartų taikymo rezultatą“[xii]. Tačiau tokius argumentus Europos Komisija įvertino kritiškai, nurodydama, kad „nebuvo pateikta bet kuri iš šių argumentų patvirtinančių įrodymų. Šiuo atveju reikia pažymėti, tam, kad minėti argumentai būtų pagrįsti, į Direktyvos 2004/35/EB taikymo sritį nepatenkančių žalos aplinkai atvejų skaičius taip pat turėtų būti mažas. Tačiau palyginus į Direktyvos 2004/35/EB taikymo sritį patenkančių atvejų skaičių su atvejų, kurie nepatenka į Direktyvos 2004/35/EB taikymo sritį, skaičiumi valstybėse narėse, kurių duomenys yra prieinami, matyti, kad pastarasis skaičius gerokai viršija pirmąjį“[xiii].

Aplinkosauginių incidentų valdymas: sovietinis teisinis reguliavimas

Daugeliu atvejų, valdant žalos aplinkai atvejus, nepriskirtus Direktyvos 2004/35/EB atvejams, AAD žalos aplinkai faktą ir dydį pagrindžia ne pažeisto aplinkos elemento ir (ar) funkcijos reikšmingo neigiamo poveikio nustatymo faktu, o nacionaliniu teisės aktu Aplinkai padarytos žalos atlyginimo dydžių apskaičiavimo metodika, patvirtinta Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2002 m. rugsėjo 9 d. įsakymu Nr. 47 (Metodika), pagal kurią žalos aplinkai faktas ir dydis yra grindžiamas į ją išleistų teršalų kiekiu, dauginant jį iš Metodikoje nustatytų tarifų. Tokiais atvejais nėra poreikio nustatyti, ar realiai (faktiškai) žalos aplinkai elementas buvo pažeistas, kokia šio pažeidimo apimtis (reikšminga ar ne) ir kokios egzistuoja galimybės jam natūraliai atsistatyti ar būti atstatytam, operatyviai įgyvendinant savalaikes aplinkos atkūrimo priemones. Taigi nėra siekiama išgydyti ligonį, o priteisti jam kompensaciją, kuri nieko bendro neturi su jo gydymui patirtinų išlaidų suma. Be to, ta suma atitenka ne ligoniui jo ligoms (negalioms) gydyti, o valstybei ir daugeliu atvejų tam konkrečiam ligoniui net neatitenka. Taip atsitinka ir su žalos aplinkai atlyginimu pagal Metodikoje užkoduotą reguliavimą.

Neretai teisės aktai taikomi neišsiaiškinus jų atsiradimo priežasčių, kurias geriausiai atskleidžia lyginamoji teisėtyra.

Tą patvirtina ir toliau pateiktas Rusijos Federacijos ir Lietuvos Respublikos teisės aktais patvirtintų sovietinio / rusiško ir nacionalinių metodų, nustatančių žalos vandens telkiniams skaičiavimą, palyginimas. Jis sudaro pagrindą teigti, kad Metodikos įtvirtintas žalos aplinkai nustatymo ir atlyginimo teisinio reguliavimo turinys yra artimas tiek iš Sovietų Sąjungos (SSRS) recipuotam, tiek šiuo metu egzistuojančiam Rusijos Federacijoje. Rusijos Federacijos ir Lietuvos Respublikos teisės aktais patvirtintų sovietinio / rusiško ir nacionalinių metodų, nustatančių žalos vandens telkiniams skaičiavimą, palyginimas yra pateiktas 2026 m. vasario 3 d. naujienų portalo „Verslo žinios“ publikacijoje „L. Sesickas: Europos Komisija kritikuoja Lietuvą dėl netinkamo aplinkosaugos politikos įgyvendinimo“[xiv].

Tarptautinė ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija (toliau – EBPO[xv]) savo ataskaitoje „Dėl atsakomybės už aplinkos apsaugos teisės pažeidimus Rytų Europoje, Kaukaze ir Centrinėje Azijoje (EECCA[xvi])“ yra nurodžiusi, kad daugumoje EBPO šalių žalos aplinkai atlyginimas suprantamas ne kaip piniginė bauda, kurią atsakingoji šalis turi sumokėti valstybei, bet kaip atsakingos šalies vykdomos ištaisymo priemonės arba kaip atsakingos šalies išlaidų, susijusių su tokiomis priemonėmis, atlyginimas valstybei. Aplinkos apsaugos politikos tikslas yra ne nubausti žalą padariusį operatorių, o atkurti aplinką, o tai atspindi konkrečiuose įstatymų nustatytuose reikalavimuose atsakingoms šalims. Nepaisant tam tikrų teisinio reguliavimo pokyčių, EECCA šalyse (prie jų priskirta ir Lietuva) žala gamtai vis dar apskaičiuojama kaip baudinė sankcija, o aplinkos atkūrimo tikslo siekiama ypač retais atvejais. Metodika, pagal kurią yra apskaičiuojama žala, daugelyje postsovietinių valstybių grindžiama dar 1983 metais SSRS patvirtinta metodika, kuri visiškai supaprastino žalos gamtai nustatymą – pagal ją nereikalaujama nustatyti realios žalos gamtai, pasitelkti tos srities ekspertų ir pan. Praktika rodo, kad tokiu būdu skaičiuojant žalą gamtai ji paprastai yra gerokai „pervertinama“[xvii].

Rytų Europos, Kaukazo ir Centrinės Azijos (EECCA) Regioninių aplinkosauginių centrų parengtoje analitinėje ataskaitoje ir regioniniame tyrime[xviii] „Esamų sistemų ir metodų, taikomų dabartinėje aplinkos atsakomybės ir aplinkos žalos vertinimo praktikoje vertinimo Rytų Europos, Kaukazo ir Centrinės Azijos (EECCA) šalyse“ nurodyta, kad į tyrimą įtrauktose valstybėse „kaip modelis buvo naudojamas sovietinis žalos nustatymo metodas, t. y. „Laikina tipinė aplinkosaugos priemonių įgyvendinimo ekonominio efektyvumo vertinimo ir aplinkos taršos daromos žalos ekonomikai vertinimo metodika“, kurią 1983 m. spalio mėn. patvirtino direktyvinės institucijos ir TSRS mokslų akademija“[xix].

Aplinkosauginių incidentų valdymas: europinis teisinis reguliavimas

Nustačius, kad aplinkosauginiu incidentu padaryta didelė žala (reikšmingas neigiamas poveikis) aplinkai, už Direktyvos 2004/35/EB įgyvendinimą atsakinga institucija tokį atvejį turi priskirti Direktyvos 2004/35/EB taikymo sričiai ir taikyti Direktyvoje 2004/35/EB ir ją įgyvendinančiame AAĮ nustatytą jo atlyginimą reglamentuojantį teisinių veiksmų algoritmą.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – LVAT) savo 2023 m. liepos 5 d. sprendime norminėje byloje Nr. I-9-415/2023 (toliau – LVAT 2023-07-05 sprendimas) nustatė žalos aplinkai ištaisymo priemones[xx], kaip antai: (i) pirminės žalos ištaisymo priemonės, kurias taikant nagrinėjamos galimybės, kurias sudaro veiksmai, skirti gamtos išteklių ir (arba) funkcijų pagrindinei būsenai tiesiogiai atkurti pagreitintu arba natūralaus atsistatymo būdu (Direktyvos 2004/35/EB 2 priedo 1.2.1 p.); (ii) papildomų ir kompensuojamųjų žalos ištaisymo priemonių nustatymas. Nustatant papildomų ir kompensuojamųjų žalos ištaisymo priemonių apimtį, visų pirma nagrinėjami išteklių lygiavertiškumo palyginimo ir funkcijų lygiavertiškumo palyginimo metodai. Pagal minėtus metodus, visų pirma nagrinėjami veiksmai, suteikiantys tokios pat rūšies, kokybės ir kiekio gamtos išteklius ir (arba) funkcijas, kaip ir pažeistieji. Jei tai neįmanoma, numatomi alternatyvūs gamtos ištekliai ir (arba) funkcijos. Pavyzdžiui, prastesnę kokybę būtų galima kompensuoti padidinant žalos ištaisymo priemonių kiekį (Direktyvos 2004/35/EB 2 priedo 1.2.2 p.). Jei neįmanoma taikyti pirmiausia taikomo išteklių lygiavertiškumo palyginimo arba funkcijų lygiavertiškumo palyginimo metodų, taikomi alternatyvūs vertinimo būdai (LVAT 2023-07-05 sprendimo 21.4 dalis).

AAD turi (privalo) pareikalauti iš incidentą sukėlusio ūkinės veiklos subjekto įgyvendinti aplinkos atkūrimo priemones, jei tokių priemonių pats subjektas AAD nepasiūlo, o jei net ir pasiūlo, tačiau jos AAD yra nepriimtinos, AAD turi tokias priemones parengti ir įgyvendinti savo iniciatyva ir sąskaita, o jas įgyvendinus pareikalauti jų įgyvendinimo išlaidų atlyginimo iš atsakingo ūkinės veiklos subjekto. Tačiau tokia administracinė teisinė praktika Lietuvoje yra itin reta.

Europos Komisijos prašymu parengtame Direktyvos 2004/35/EB taikymo vadove, skirtame aplinkosaugines bylas nagrinėjantiems ES valstybių nacionaliniams teismams[xxi] (toliau – Direktyvos 2004/35/EB taikymo vadovas), nurodyta, kad Direktyvos 2004/35/EB II priedo 1.3.1 punkte nustatyta, kad pagrįstos žalos ištaisymo galimybės, naudojant geriausias turimas priemones, turėtų būti vertinamos pagal tokius kriterijus:

– galimybės įgyvendinimo kaštus,

– kiekvienos galimybės sėkmės tikimybę,

– tai, kaip kiekviena galimybė padės išvengti žalos ateityje ir papildomos žalos, kurią gali sukelti galimybės įgyvendinimas,

– tai, kaip kiekviena galimybė yra naudinga gamtos ištekliaus ir (arba) funkcijų kiekvienam komponentui,

– tai, kaip pagal kiekvieną galimybę atsižvelgiama į atitinkamas socialines, ekonomines ir kultūrines problemas ir kitus vietovei būdingus atitinkamus veiksnius,

– laikotarpį, per kurį bus faktiškai atkurta pažeista aplinka,

– tiek, kiek kiekviena galimybė padeda atkurti vietovę, kuriai padaryta aplinkos žala,

– geografinį ryšį su pažeista vietove.

Direktyvos 2004/35/EB II priedo 1.3.2 punkte nurodyta, kad, vertinant įvairias nustatytas žalos ištaisymo galimybes, gali būti pasirinktos pirminės žalos ištaisymo priemonės, kurios nevisiškai atkuria pažeisto vandens pirminę būklę arba kurios atkuria tokią būklę lėčiau. Toks sprendimas gali būti priimtas tik tada, jei gamtos ištekliai ir (arba) funkcijos, numatytos pirminėje vietovėje, yra kompensuojami didinant papildomus ir kompensuojamuosius veiksmus, kuriais siekiama suteikti gamtos išteklių ir (arba) funkcijų lygį, panašų į tą, kuris buvo numatytas. Tai, pavyzdžiui, bus tada, kai lygiaverčiai gamtos ištekliai ir (arba) funkcijos kitur galėtų būti suteikiamos mažesne kaina.

Direktyvos 2004/35/EB II priedo 1.3.3. punkte nustatyta, kad, nepaisant 1.3.2. skirsnyje nustatytų taisyklių ir pagal 7 straipsnio 3 dalį, kompetentinga institucija turi teisę nuspręsti, kad jokios papildomos žalos ištaisymo priemonės nebebūtų taikomos, jei:

a) jau taikytos žalos ištaisymo priemonės užtikrina, kad jau nebėra didesnio pavojaus, kad bus padarytas neigiamas poveikis vandeniui,

b) žalos ištaisymo priemonių, kurių reikėtų imtis norint pasiekti pirminę būklę arba panašų lygį, kaštai būtų neproporcingi aplinkos gautai naudai.

Vertinant aplinkos atkūrimo priemonių „kaštų proporcingumo principą“, atsižvelgtina į tai, kad Konstitucinis Teismas savo jurisprudencijoje nustatė teisėkūros subjektams pareigą įsitikinti, ar ketinamu priimti ar jau priimtu teisiniu reguliavimu „nustatomos ūkinės veiklos subjektų pareigos nevaržytų jų veiklos laisvės labiau, negu būtina aplinkos apsaugos tikslui pasiekti – atlyginti gamtinei aplinkai padarytą žalą“[xxii]. Analogiška pareiga taikytina ir viešojo administravimo subjektams jų priimamų sprendimų, susijusių su ūkinės veiklos subjektams nustatomų pareigų atlyginti žalą aplinkai, atžvilgiu. Tokių ūkinės veiklos subjektų aplinkos atkūrimo pareigų vykdymo ekonominės sąnaudos turi būti proporcingos siekiamam žalos aplinkai atlyginimo tikslui ir būti objektyviai įgyvendinamos[xxiii].

LVAT jurisprudencijoje cituojama Direktyvos 2004/35/EB II priedo nuostata, kad kai per „protingą laikotarpį arba už protingą kainą“ neįmanoma įvertinti išteklių ir funkcijų pakeitimo, galima rinktis priemones, kurių aplinkos atkūrimo priemonių kaina atitinka piniginę vertę[xxiv].

Tai praktiškai atspindi kaštų protingumo / proporcingumo filtrą, kurį privalomai turi taikyti Direktyvą 2004/35/EB įgyvendinančios kompetentingos institucijos, nustatydamos privalomus nurodymus ūkinę veiklą vykdantiems subjektams įgyvendinti aplinkos atkūrimo priemones[xxv].

Direktyvos 2004/35/EB taikymo vadove yra pateiktas supaprastintas žalos paviršiniam vandens telkiniui ištaisymo (atlyginimo) pavyzdys[xxvi]:

Įsivaizduokite situaciją, kai įvyksta įvykis, turintis neigiamą poveikį aplinkai. Pavyzdžiui, įtrūksta cisterna su pavojingomis cheminėmis medžiagomis ir teršalai išteka į gretimą upę.

Iki Direktyvos 2004/35/EB įgyvendinimo, priklausomai nuo valstybės narės nacionalinės teisės aktų, subjektas būtų ėmęsis veiksmų sustabdyti taršą (pvz., sutaisęs įtrūkusią cisterną). Subjektas taip pat būtų galėjęs imtis tam tikrų žingsnių išvalyti užterštą dirvožemį ar nuosėdas (pvz., pridėti neutralizuojančių medžiagų, iškasti dirvožemį arba nuosėdas).

Turint Direktyvą 2004/35/EB ir tariant, kad tokiam įvykiui taikoma ši direktyva, taip pat reikės įvertinti ir (natūra, o ne pinigais) kompensuoti šio išsiliejimo poveikį aplinkai. Paprastumo dėlei, tarkime, kad, esant pirminei būklei, upėje buvo keturios sveikos žuvys. Po išsiliejimo liko tik viena.

Valymo veiksmais užtikrinama, kad dar viena žuvis sugrįš į upę ir iš viso jau bus dvi žuvys, tačiau jų vis tiek dar trūksta iki pirminės būklės.

Valymas – tai pirminio ištaisymo, nusakančio veiksmus, kurie skirti pažeistiems gamtos ištekliams ir (arba) funkcijoms sugrąžinti į pirminę būklę, dalis. Pirminis ištaisymas gali apimti:

neatidėliotinus veiksmus, kuriais siekiama sustabdyti įvykį, visiškai sumažinti, sustabdyti žalą ir jos išvengti bei išvalyti žalą sukėlusius teršalus; juos taip pat galima vadinti neatidėliotinomis ištaisymo priemonėmis (Direktyvos 2004/35/EB 6 straipsnio 1 dalies a punktas),

vidutinio laikotarpio ir ilgalaikius ištaisymo veiksmus pažeistoje vietovėje, kuriais siekiama sugrąžinti pažeistus išteklius ir (arba) funkcijas į pirminę būklę (žalos vandeniui ir gamtai atveju).

Jei įgyvendinus pirminio žalos ištaisymo veiksmus nevisiškai atkuriama pažeistos vietovės pažeistų gamtos išteklių ir (arba) funkcijų pirminė būklė, reikia imtis tolesnių papildomų žalos ištaisymo veiksmų (ne žalos žemei atveju).

Šiame paprastame pavyzdyje reikia tolesnių veiksmų, norint užtikrinti, kad dar dvi žuvys grįžtų į upę, kad būtų sugrąžinta pirminė būklė su keturiomis žuvimis.

Papildomas ištaisymas – tai papildomi žalos ištaisymo veiksmai, kurių imamasi už vietovės ribų arba kurie taikomi ištekliams ir (arba) funkcijoms, šiek tiek besiskiriančioms nuo pažeistųjų išteklių arba funkcijų, siekiant sugrąžinti pažeistus išteklius arba funkcijas į pirminę būklę. Pavyzdžiui, jeigu įvykdžius pirminį pažeistų žuvų išteklių ištaisymą pavyksta atkurti tik 50 % šių išteklių pažeistoje vietovėje, gali būti imamasi papildomų žalos ištaisymo veiksmų kitoje vietovėje (geriausia arti pažeistosios vietovės), kad būtų atkurti likę 50 % pažeistų žuvų išteklių ir abiejose vietovėse žuvų ištekliai būtų grąžinti į pirminę būklę.

Daugeliu atvejų dėl praktinių ar vietovei būdingų apribojimų neįmanoma visiškai atkurti pirminės pažeistų išteklių arba funkcijų būklės net ir įgyvendinus pirminio bei papildomo žalos ištaisymo veiksmus. Tokių situacijų pasekmė būtų nuolatinė ar liekamoji žala, kuri lieka neištaisoma. Lygiai taip pat gamtos ištekliai ir (arba) funkcijos gali būti pažeistos laikotarpį, kuris tęsiasi nuo žalos pradžios iki kol bus visiškai pasiekta ištaisymo veiklos nauda. Tokiose situacijose ištekliai arba funkcijos gali būti prarandami laikinai. Praktiškai tiek laikina, tiek ir liekamoji žala bendrai vadinama laikinais nuostoliais.

Tada gali reikėti kompensuojamojo ištaisymo, norint kompensuoti laikinus nuostolius (ne žalos žemei atveju). Kai kuriais atvejais kompensuojamojo ištaisymo veiksmus galima atlikti už vietovės ribų arba taikant juos ištekliams ir (arba) funkcijoms, šiek tiek besiskiriančioms nuo pažeistųjų išteklių arba funkcijų. Kitais atvejais kompensuojamojo ištaisymo veiklą gali sudaryti vietovėje taikomi veiksmai, kuriais ištekliai arba funkcijos grąžinamos į būklę, viršijančią pirminę būklę. Visais atvejais įgyvendinamų kompensuojamojo ištaisymo veiksmų apimtis nustatoma tokia, kad būtų kompensuojami laikini nuostoliai. Iš tikrųjų skirtumas tarp papildomo ir kompensuojamojo ištaisymo labai nedidelis – abu jie nusako veiksmus, skirtus kompensuoti prarastiems ištekliams arba funkcijoms, kurios nėra visiškai atstatomos pirminio ištaisymo veiksmais. Todėl papildomo ir kompensuojamojo ištaisymo veiksmai paprastai sujungiami, siekiant tokios ištaisymo apimties, kad būtų kompensuojami laikini nuostoliai.

1 pav. pavaizduota, kaip galima grafiškai parodyti pirminę būklę, pirminę žalą, laikinus nuostolius ir ištaisymo veiksmus, taikant pateiktojo supaprastinto atvejo parametrus.

1.2 pav. labiau stilizuotai pavaizduoti tos pačios žalos, laikinų nuostolių ir ištaisymo ryšiai:

Kaip ir 1 pav., laikas pavaizduotas ant horizontaliosios ašies, o pažeistų išteklių arba funkcijų lygis – ant vertikaliosios ašies.

Pirminė šių išteklių arba funkcijų būklė pažymėta nevienoda horizontalia juoda ir mėlyna punktyrine linija. Dažnai daroma prielaida, kad pirminė būklė yra pastovi (kaip 1.1 pav.), siekiant pagrįsto paprastumo arba nesant apibrėžiančių duomenų, kurie reikštų kitą funkcinę formą. Pirminė būklė gali būti santykinai pastovi, ji gali reguliariai ar numatomai svyruoti, arba ji gali didėti ar mažėti. Laikinas pirminės būklės sureguliavimas priklauso nuo konkrečios vietovės ir išteklių.

Prasidėjus žalą sukeliančiam įvykiui, išteklių arba funkcijų lygis nukris žemiau pirminės būklės, kaip parodyta žalia kreive. Pabrėžiama, kad paveikslėlyje pavaizduotos kreivės yra grynai iliustratyvaus pobūdžio. Šių linijų pavidalą lemia konkrečių įvykių pažeistų išteklių kiekis ir laipsnis bei atsinaujinimas, ištekliai ir ištaisymo prielaidos.

Kai kurie ištekliai arba funkcijos gali grįžti į pirminę būklę natūralaus atsinaujinimo būdu, kaip vaizduoja kylanti nuožulni žalia kreivė.

Tačiau dėl to, kad natūralus atsinaujinimas gali trukti labai ilgai arba gali būti negrįžtama į pirminę būklę, gali būti pasirinkti pirminio ir papildomo ištaisymo veiksmai, siekiant paspartinti ar padidinti atsinaujinimo tikimybę, kaip parodyta kylančia nuožulnia raudona kreive.

Paveikslėlyje pavaizduota, kad išteklių arba funkcijų atsinaujinimas iki pirminės būklės trunka tam tikrą laiką, per kurį ištekliai ir funkcijos bus nuolat prarandami. Šiuo atveju tai vėlgi vadinama laikinais nuostoliais. Paveikslėlyje tai vaizduoja sritis po pirminės būklės kreive ir virš pirminio bei papildomo ištaisymo kreivės. Tais atvejais, kai techniškai neįmanoma, kad ištekliai grįžtų į pirminę būklę, laikini nuostoliai tęsiasi neribotą laiką.

Nustatomas tokios apimties kompensuojamasis ištaisymas, kad būtų užtikrinti šiuos laikinus nuostolius kompensuojantys ištekliai ir (arba) funkcijos.

Pastarųjų metų Lietuvos teismų praktika patvirtino, kad aplinkosauginį incidentą sukėlusiam asmeniui įgyvendinus aplinkos atkūrimo priemones, t. y. atlyginus žalą natūra, AAD atsisakė civilinių ieškinių dėl žalos aplinkai atlyginimo.

UAB „Gintrėja“ byla. UAB „Gintrėja“ direktoriaus ir vienintelio akcininko baudžiamojoje byloje, iškeltoje pagal BK 270 str. 2 dalį už aplinkai padarytą didelę žalą, AAD buvo pareiškęs 33 273 215 eurų civilinį ieškinį. Baudžiamosios bylos nagrinėjimo metu buvo sutvarkyti du iš keturių statybinėmis atliekomis užterštų žemės sklypų, pašalintos įrengtos 12 arų aikštelės su įvažiavimais, atliekos, užterštas dirvožemis ir gruntas be žemės sklypo savininko sutikimo. Vėliau AAD patvirtino antrąją aplinkos atkūrimo priemonę – likusių žemės sklypų sutvarkymą. Kai ši priemonė bus įgyvendinta, AAD patvirtino, jog atsisakys likusios pinigų sumos civilinio ieškinio. AAD pripažino, kad plano patvirtinimas reiškia ir susitarimą dėl žalos atlyginimo baudžiamajame procese. Marijampolės apylinkės teismo 2023 m. kovo 22 d. nuosprendžiu teisiamasis asmuo buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą. Teismas nuosprendžiu paskyrė jam dvi baudžiamojo poveikio priemones: įmoką į Nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą, kurios dydį nustatė maksimalų veikos įvykdymo metu, ir nustatė 2 metų terminą pašalinti žalą sklype. Teismas pripažino teisę į AAD patikslinto civilinio ieškinio dalyje dėl aplinkai padarytos žalos patenkinimą, o klausimą dėl ieškinio dydžio perdavė nagrinėti civilinio proceso tvarka[xxvii]. Marijampolės apylinkės teismo 2025 m. kovo 4 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-24-831-2025 buvo priimtas AAD atsisakymas nuo civilinio ieškinio ir civilinė byla buvo nutraukta. Aplinkos atkūrimo priemonės įgyvendinimo kaštai sudarė apie 200 000 eurų. Toje byloje, vadovaujantis Seimo nario S. Genvilo logika ir terminais, „investavus“ 200 000 eurų, buvo „nubraukta“ 33,273 mln. eurų suma.

UAB Šilutės autobusų parko byla. Byla buvo iškelta Šilutės rajono savivaldybės darbuotojams ir savivaldybės kontroliuojamos įmonės Šilutės autobusų parko direktoriui už aplinkai padarytą žalą pagal BK 270 str. 2 d. Joje buvo pareikštas AAD 55 mln. eurų civilinis ieškinys. UAB Šilutės autobusų parkas įgyvendino aplinkos atkūrimo priemones – „Šilutės autobusų parko teritorijos, esančios Tilžės g.22, Šilutės m., Šilutės raj. sav., tvarkymo planą“. 2025 m. sausio 30 d. AAD atsisakė civilinio ieškinio, kadangi 2022 m. vasario 8 d. AAD privalomasis nurodymas įgyvendinti aplinkos atkūrimo priemones (sutvarkyti teritoriją) buvo įvykdytas.

Net ir tais ypač retais atvejais, kai aplinkosauginis atvejis priskiriamas Direktyvos 2004/35/EB atvejams, žalos aplinkai atlyginimas natūra įgyvendinant aplinkos atkūrimo priemones yra ypač retas. Tai liudija Direktyvos 2004/35/EB neveiksmingumą Lietuvoje.

IŠNAŠOS

[i] Europos Komisijos ataskaita „Lietuva. Kompetentingų institucijų vykdomo Direktyvos dėl atsakomybės už aplinkos apsaugą (angl. ELD) įgyvendinimo palengvinimas Nr. 07.0203/2020/834494/SER/ENV.E.4“ (toliau – EK 2022 ataskaita).

[ii] Nuo 2005 m. balandžio 12 d. (Direktyvos 2004/35/EB perkėlimo dienos) iki 2021 m. lapkričio mėn.

[iii] Toliau aptariami ELD įgyvendinantys nacionaliniai teisės aktai bei atsakomybę už aplinkos apsaugą siekiant išvengti žalos žemei, vandeniui ir biologinei įvairovei bei ją ištaisyti (atlyginti) nustatantys nacionaliniai teisės aktai atnaujina ir papildo advokatų kontoros „Stevens & Bolton LLP“ parengtoje „ELD integravimo 11 nacionalinių teisinių sistemų analizės studijoje“ pateikiamą valstybės narės ataskaitos apie Lietuvą aktualią redakciją, 2013 m. gruodžio 16 d. priedo 153 psl.; žr. http://ec.europa.eu/environment/legal/liability/ (slinkti žemyn iki „Teisinė analizė – priedas“).

[iv] EK 2022 ataskaitos 1 lapas.

[v] Direktyvos 2004/35/EB įgyvendinimo antrasis laikotarpis.

[vi] Šis laikotarpis patenka į 2013-05-01 – 2021-12-31 laikotarpį.

[vii] EK 2022 ataskaitoje nurodyta, kad Lietuvoje žalos aplinkai atvejų, nepatenkančių į Direktyvos 2004/35/EB reguliavimo aprėptį, skaičius yra: 2016 metais – 653 atvejai, 2017 metais – 579 atvejai, 2018 metais – 442 atvejai, 2019 metais – 267 atvejai. Duomenų apie kitus 2013-05-01 – 2015-12-31 ir 2019-01-01 – 2021-12-31 laikotarpius nėra.

[viii] Žr. EK 2024 vertinimo 15 puslapį.

[ix] Žr. EK 2024 vertinimo 15 puslapį.

[x] Žr. EK 2024 vertinimo 16 puslapį.

[xi] Duomenys yra paimti iš AAD 2026-02-19 rašto Nr. AD5-3158.

[xii] Žr. diskusiją 2016 m. Direktyvos 2004/35/EB vertinime, p. 37.

[xiii] Žr. EK 2024 vertinimo 16 puslapį.

[xiv] Žr. 2026 m. vasario 3 d. (04:00) naujienų portale „Verslo žinios“ publikaciją „L. Sesickas: Europos Komisija kritikuoja Lietuvą dėl netinkamo aplinkosaugos politikos įgyvendinimo“, prieiga per internetą: https://www.vz.lt/verslo-aplinka/2026/02/03/l-sesickas-europos-komisija-kritikuoja-lietuva-del-netinkamo-aplinkosaugos-politikos-igyvendinimo-580096, prieiga per internetą: L. Sesickas: Europos Komisija kritikuoja Lietuvą dėl netinkamo aplinkosaugos politikos įgyvendinimo – Verslo žinios.

[xv] Angl. – OECD.

[xvi] EECCA – angl. Eastern Europe, Caucasus and Central Asia.

[xvii] LIABILITY FOR ENVIRONMENTAL DAMAGE IN EASTERN EUROPE, CAUCASUS AND CENTRAL ASIA (EECCA): IMPLEMENTATION OF GOOD INTERNATIONAL PRACTICES, OECD, 2012, prieiga per internetą: http://www.oecd.org/env/outreach/50244626.pdf.

[xviii] Regional Environmental Centres of EECCA; Analytical Report and Regional Survey.

[xix] Žr. Analysis of Existing Systems and Methods of Current Practices of Environmental Liability and Environmental Damage Assessment in the Countries of Eastern Europe, Caucasus and Central Asia (EECCA), Regional Environmental Centres of EECCA; Analytical Report and Regional Survey, 22 puslapis, prieiga per internetą: <CEF6E5EDEAE020D3F9E5F0E1E020E1F0EEF8FEF0E020C0EDE3EBE8E9F1EAE8E92E706466>.

[xx] Žr. LVAT 2023 m. liepos 5 d. sprendimo 21.4 punktą.

[xxi] „Atsakomybės už aplinkos apsaugą direktyva Mokymų vadovas ir pridedamos skaidrės“, Europos Komisijos Aplinkos generalinis direktoratas, Sutartis Nr. 070307/2012/621542/SER/A1 2013 m. vasario mėn., „eftec“ ir „Stratus Consulting, Inc.“ parengta mokymų medžiaga Europos Komisijai, kad pateiktų lengvai prieinamos mokomosios informacijos apie Atsakomybės už aplinkos apsaugą direktyvą (Direktyvą 2004/35/EB).

[xxii] Žr. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismo 2014 m. gegužės 9 d. nutarimą, priimtą byloje Nr. 47/2011 (toliau – Konstitucinis Teismo 2014-05-09 nutarimas).

[xxiii] Kaip nurodė Konstitucinis teismas, „iš Konstitucijos, inter alia jos 46 straipsnio 3 dalies, 53 straipsnio 1, 3 dalių, 54 straipsnio, kyla reikalavimas įstatymų leidėjui reguliuojant ūkinę veiklą nustatyti tokius jos ribojimus, kuriais būtų siekiama užtikrinti bendrą tautos gerovę, inter alia saugoti nuo kenksmingų poveikių aplinką, racionaliai naudoti gamtos išteklius, atlyginti gamtinei aplinkai padarytą žalą. Vykdant šį reikalavimą turi būti paisoma iš Konstitucijos, inter alia konstitucinio teisinės valstybės principo, kylančių reikalavimų. Be kita ko, tai reiškia, kad teisiniu reguliavimu gali būti nustatytos tokios ūkinės veiklos subjektų pareigos, kurios jų veiklos laisvės nevaržytų labiau, negu būtina konstituciškai reikšmingam aplinkos apsaugos tikslui pasiekti“. Todėl yra būtina nustatyti, kad įtvirtintas teisinis reguliavimas būtų proporcingas minėtiems siekiamiems konstituciškai reikšmingiems tikslams ar būtų objektyviai įgyvendinamas. [Žr. Lietuvos Respublikos Konstitucinio teismo 2014 m. gegužės 9 d. nutarimo 5.4 punktą].

[xxiv] Žr. LVAT 2023 m. liepos 5 d. sprendimą.

[xxv] Žr. LVAT 2023 m. liepos 5 d. sprendimą.

[xxvi] Direktyvos 2004/35/EB taikymo vadovo 1.3 dalis.

[xxvii] 2023 m. kovo 23 d. 14:13 Generalinės prokuratūros pranešimas žiniasklaidai „Paskelbtas apkaltinamasis nuosprendis dėl Vilkaviškio rajone padarytų aplinkos apsaugos taisyklių pažeidimų“, prieiga per internetą: Paskelbtas apkaltinamasis nuosprendis dėl Vilkaviškio rajone padarytų aplinkos apsaugos taisyklių pažeidimų | Lietuvos Respublikos prokuratūra.