Europos Komisija siunčia aiškų signalą Lietuvai: žala aplinkai turi būti atkuriama, o ne tik įvertinama pinigais

Ką iš tiesų turėtų reikšti atsakomybė už žalą aplinkai? Milijoninį ieškinį valstybei ar realiai atkurtą upę, ežerą, dirvožemį ar kitą pažeistą gamtos išteklių? Naujausias Europos Komisijos vertinimas į šį klausimą atsako gana aiškiai: Europos Sąjungos aplinkosaugos teisės esmė yra ne piniginė kompensacija pati savaime, o realus žalos ištaisymas natūra. Ir būtent čia Lietuvai kyla nepatogių klausimų.

2026 m. liepos 16 d. Europos Komisijos paskelbtame Direktyvos 2004/35/EB dėl atsakomybės už aplinkos apsaugą įgyvendinimo vertinime konstatuojama, kad žalos aplinkai atlyginimas natūra yra šios sistemos kertinis akmuo. Direktyva numato ne tik pirminį pažeistos aplinkos atkūrimą, bet, kai to nepakanka, ir papildomas bei kompensuojamąsias priemones.

Kitaip tariant, tikslas yra ne apskaičiuoti įspūdingą sumą, o pasiekti, kad po aplinkosauginio incidento gamtai būtų realiai geriau.

Lietuvoje – vos vienas atvejis per beveik dešimtmetį

Europos Komisijos skelbiami duomenys verčia suklusti. 2007–2013 m. Lietuva Direktyvos reguliavimui priskyrė keturis aplinkosauginius atvejus. 2013–2022 m. laikotarpiu – vos vieną.

Tai reiškia, kad per ilgiau nei 13 metų įgyvendinimo laikotarpį Direktyvos reguliavimo sričiai Lietuvoje buvo priskirta tik viena aplinkosauginė byla, o žala aplinkai natūra joje iki šiol neatlyginta. Bendra statistika taip pat iškalbinga. Per ankstesnius ataskaitinius laikotarpius Lietuvoje Direktyvai priskirti atvejai tesudarė apie 0,25 proc. visų fiksuotų aplinkosauginių atvejų. Lietuva pateko į priešpaskutinę ES valstybių grupę pagal Direktyvos taikymo dažnumą. Lenkija buvo pranešusi apie šimtus tokių atvejų, Latvija – apie 56, o Estija – nuo 11 iki 50. Europos Komisijos vertinimas šiuo klausimu nėra neutralus. Nedidelis Direktyvos taikymo atvejų skaičius vertinamas kaip vienas iš jos mažo veiksmingumo požymių. Tad vargu ar galime save raminti mintimi, kad Lietuvoje tiesiog beveik nebūna rimtų aplinkosauginių incidentų. Problema gali būti kita – kokį teisinį kelią valstybė pasirenka jiems įvykus.

Atkurti gamtą ar pareikalauti pinigų?

Čia atsiveria esminis skirtumas tarp europinio aplinkosaugos modelio ir Lietuvoje vis dar plačiai taikomo nacionalinio mechanizmo. Direktyvos logika yra aiški: kai jos reguliavimui priskiriamu incidentu padaroma žala aplinkai, ji turi būti taisoma natūra. Pirmiausia turi būti siekiama grąžinti pažeistus gamtos išteklius į pirminę būklę. Jei to nepakanka, taikomos papildomos ir kompensuojamosios priemonės. O nacionalinėje praktikoje žala neretai paverčiama pinigine suma, kuri apskaičiuojama pagal nacionalines metodikas ir pareikalaujama civiliniu ieškiniu. Problema ne vien ta, kad šie du metodai skirtingi. Europos Komisija atkreipia dėmesį į dar svarbesnį dalyką: pinigai, sumokėti valstybei kaip žalos aplinkai kompensacija, nebūtinai bus panaudoti būtent tam pažeistam gamtos ištekliui atkurti. Kitaip tariant, tarp piniginio reikalavimo ir realaus aplinkos sutvarkymo gali apskritai nebūti tiesioginio ryšio. Tai keičia pačią diskusijos esmę. Jeigu po taršos incidento valstybė gauna milijonus, bet pažeista aplinka dėl to neatsistato, ar tikrai galime sakyti, kad žala buvo atlyginta?

„Teršėjas moka“ nereiškia „teršėjas sumoka valstybei“

Viešojoje erdvėje principas „teršėjas moka“ dažnai suprantamas labai paprastai: kas užteršė, tas turi sumokėti. Tačiau europinė jo prasmė yra platesnė. Teršėjas turi finansuoti žalos ištaisymą. Jei užterštas vandens telkinys, tikslas yra jo atkūrimas. Jei pažeista biologinė įvairovė, turi būti atkuriami prarasti ištekliai ar funkcijos. Jei pirminio atkūrimo nepakanka, turi būti ieškoma kitų priemonių, kurios kompensuotų tai, kas prarasta. Todėl „teršėjas moka“ nėra fiskalinė formulė. Tai aplinkos atkūrimo principas. Europos Komisijos vertinime labai aiškiai pasakyta, kad Direktyvai priskirtais atvejais turi būti taikomas būtent joje nustatytas žalos ištaisymo būdas – pirminis, papildomas ir kompensuojamasis atkūrimas. Nacionalinis modelis, pagal kurį žala tiesiog apskaičiuojama pinigais ir išieškoma valstybės naudai, negali pakeisti šio mechanizmo.

Lietuvos paradoksas: vienintelė byla ir joje – vis dar ne atkūrimas

Po 2013 m. gegužės 1 d. Lietuvoje Direktyvos reguliavimui priskirtas vienintelis atvejis. Tačiau ir čia turime paradoksą.

Direktyva reikalauja žalos aplinkai ištaisymo natūra, tačiau byloje pagrindinis ginčas iki šiol sukasi apie miljoninės vertės civilinį ieškinį. Atsakingas subjektas pateikė vienuolika aplinkos atkūrimo priemonių planų. Aplinkos apsaugos departamentas juos atmetė arba paliko nenagrinėtus, o alternatyvių atkūrimo priemonių savo iniciatyva taip pat neįgyvendino. Nesileidžiant į konkretaus aplinkosauginio incidento vertinimą, sisteminis klausimas lieka labai paprastas. Jeigu tai yra vienintelis per ilgą laikotarpį Direktyvai priskirtas atvejis Lietuvoje ir net jį nagrinėjant po daugelio metų žala natūra nėra atlyginta, ką tai sako apie pačios sistemos veikimą?

Formaliai taisyklės yra. Bet ar jos veikia?

Lietuvoje Direktyva perkelta į nacionalinę teisę. Turime atsakingas institucijas, procedūras, teisės aktus ir deklaruojamą principą „teršėjas moka“. Tačiau Europos Komisijos vertinimas iškelia daug svarbesnį klausimą – ar visa ši sistema veikia praktiškai. Vien teisės akto egzistavimo neužtenka. Jei Direktyvai priskiriamų atvejų beveik nėra, o net retuose jai priskirtuose incidentuose prioritetas teikiamas piniginiam reikalavimui, ne realiam atkūrimui, galima kalbėti apie atotrūkį tarp teisės popieriuje ir teisės praktikoje. Komisija taip pat atkreipia dėmesį į procedūrų dubliavimosi problemą: kai greta europinio atsakomybės modelio veikia skirtingi nacionaliniai atsakomybės režimai, kyla rizika, kad procedūros dubliuosis, didės administracinės sąnaudos ir bus sunkiau pasiekti pagrindinį tikslą. Lietuvoje toks klausimas jau nėra teorinis.

Ką turėtų pakeisti naujausias Komisijos vertinimas?

Pirmiausia – požiūrį. Aplinkosauginio incidento valdymas turėtų prasidėti ne nuo klausimo, kokią sumą galima apskaičiuoti, o nuo klausimo, kas realiai buvo pažeista ir kaip tai kuo greičiau atkurti.

Antra, reikia daug aiškiau atskirti du skirtingus dalykus – atsakomybę už pažeidimą ir žalos aplinkai ištaisymą. Bauda, administracinė ar baudžiamoji atsakomybė gali atlikti baudimo ir atgrasymo funkciją. Tačiau žalos atlyginimo funkcija yra kita – atkurti tai, kas buvo prarasta. Šių dviejų dalykų nereikėtų suplakti.

Trečia, kompetentingos institucijos turėtų būti suinteresuotos ne vien tikrinti ir atmesti operatorių pasiūlytas priemones, bet aktyviai ieškoti tokio sprendimo, kuris aplinkai duotų didžiausią realią naudą.

Nes galutinis aplinkosaugos politikos rezultatas turėtų būti ne laimėtas ginčas teisme, o atkurtas gamtos išteklius.

Ne milijonai, o rezultatas

Naujausias Europos Komisijos vertinimas Lietuvai siunčia gana aiškią žinią. Direktyvos kertinis akmuo yra žalos aplinkai ištaisymas natūra. Ne teorinis žalos dydis. Ne pinigų suma valstybės biudžete. Ir ne pats ieškinio faktas. Todėl valstybės institucijų darbo sėkmę aplinkosaugos srityje turėtume vertinti ne pagal tai, kokio dydžio ieškinius jos pareiškė, o pagal tai, kiek realiai pažeistų gamtos išteklių buvo atkurta. Šiuo požiūriu Lietuvos statistika šiandien atrodo kukliai. Ir būtent todėl diskusija apie Direktyvos įgyvendinimą nėra siauras teisininkų ginčas. Tai kur kas paprastesnis klausimas, kuris turėtų rūpėti kiekvienam: kai žala aplinkai jau padaryta, ko mes iš valstybės tikimės – kad ji suskaičiuotų milijonus ar kad sutvarkytų gamtą?

Europos teisė renkasi antrąjį variantą. Laikas apsispręsti ir Lietuvai.