Finansinės korekcijos iš ES fondų finansuojamuose projektuose: kas naujo 2026 m.?

Paskelbtų Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (LVAT) procesinių sprendimų apžvalgos duomenimis, nuo 2025 m. pradžios iki 2026 m. lapkričio 11 d. šis teismas išnagrinėjo 49 bylas dėl finansinių korekcijų, pritaikytų už viešųjų pirkimų pažeidimus ES fondų finansuojamuose projektuose. Net 42 iš jų bent iš dalies baigėsi projektų vykdytojų naudai.

Tai stulbinančiai aukštas „sėkmės“ rodiklis, ypač prisiminus, kad dar visai neseniai teismai visiškai ar iš dalies patenkindavo tik maždaug trečdalį tokių skundų.

Ilgą laiką buvo manoma, kad Europos Komisijos gairėse[1] (toliau – Gairės) nustatyti 5, 10, 25 ar net 100 proc. korekcijų, taikomų už viešųjų pirkimų taisyklių pažeidimus, dydžiai yra pagrįsti savaime. Todėl perkančiosioms organizacijoms tekdavo grąžinti pagal Gaires „automatiškai“, be individualaus vertinimo, apskaičiuotą fiksuoto dydžio korekcijos sumą.

Dar 2023 m. kėlėme klausimą, ar už palyginti nedidelius pažeidimus nebaudžiama per griežtai[2].

2024 m. spalio 4 d. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (ESTT) byloje Obshtina Svishtov šias abejones patvirtino: korekcijos dydis negali būti nustatomas automatiškai, vien pagal iš anksto numatytą procentų skalę[3]. Aptardami šį sprendimą, prognozavome, kad teismai neindividualizuotas korekcijas naikins ir grąžins institucijoms vertinti iš naujo[4].

Toliau pateikiamoje lentelėje apibendrinta LVAT praktika rodo, kad ši prognozė pasitvirtino.

LVAT bylų baigtis (2025-01-01 – 2026-11-11)	Bylų skaičius	Dalis
Korekcija panaikinta arba klausimas grąžintas institucijai	29	59,2 proc.
Korekcijos dydis sumažintas	13	26,5 proc.
Korekcija palikta galioti	7	14,3 proc.
Iš viso	49	100 proc.

 

Daugiau nei pusėje bylų ES fondų lėšas administruojančių agentūrų sprendimai panaikinti, o korekcijos klausimas neretai grąžintas spręsti iš naujo.

Teismai vis rečiau patys imasi nustatyti konkretų finansinės korekcijos dydį ir vis dažniau tikrina, ar agentūra apskritai tinkamai atliko pažeidimo tyrimą ir individualiai pagrindė pritaikytos korekcijos dydį. Taigi dabartinė finansinių korekcijų bylų tendencija aiški: ginčo centre atsiduria ne korekcijos procentas, o tai, kaip agentūra savo sprendimą pagrindė.

Ar pakanka konstatuoti viešųjų pirkimų taisyklių pažeidimą?

Ne kiekvienas viešųjų pirkimų pažeidimas automatiškai lemia finansinės korekcijos taikymą. Reglamente (ES) Nr. 1303/2013[5] pažeidimas apibrėžiamas kaip bet koks įgyvendinant Europos struktūrinius ir investicijų fondus padarytas Sąjungos teisės ar su jos taikymu susijusios nacionalinės teisės pažeidimas dėl ekonominės veiklos vykdytojo veiksmų ar neveikimo, kai nepagrįstas išlaidas įtraukus į Sąjungos biudžetą padaroma ar būtų padaryta žala Sąjungos biudžetui.

Pažeidimo buvimas reiškia, kad turi būti įvykdytos trys sąlygos: pirma, turi būti padarytas ES teisės[6] pažeidimas; antra, šis pažeidimas turi būti padarytas ūkio subjekto veiksmais ar neveikimu; trečia, turi būti padaryta reali ar potenciali žala ES biudžetui[7]. Būtent pastaroji žalos ES biudžetui sąlyga kelia daugiausia teisinių diskusijų.

Projektų vykdytojai teismuose dažnai tvirtina, kad ES biudžetas realių nuostolių nepatyrė. Pats savaime šis argumentas korekcijos taikymo galimybės nepaneigia, nes žala ES biudžetui gali būti ir potenciali. Tačiau kaip nustatyti, kada dėl pažeidimo potencialiai galėjo nukentėti ES biudžetas, o kada tokia prielaida tėra niekuo nepagrįsta spekuliacija?

Į šį klausimą 2026 m. balandžio 29 d. iš dalies atsakė LVAT išplėstinė teisėjų kolegija[8]. Byloje buvo nagrinėjama situacija, kai perkančioji organizacija techninėje specifikacijoje nurodė standartus, bet neįrašė žodžių „arba lygiavertis“. Pažeidimas buvo konstatuotas, tačiau Centrinės projektų valdymo agentūros (CPVA) sprendimas vis tiek panaikintas visa apimtimi, nes agentūra nepaaiškino, kaip ši sąlyga galėjo pakenkti ES biudžetui.

Kolegija išaiškino, kad konkretaus žalos dydžio įrodyti nereikia, tačiau ir jos galimybės negalima preziumuoti. Agentūra turi įvertinti, ar tiekėjai galėjo dalyvauti pirkime ir kaip aktyviai juo domėjosi, ar konkurencija buvo reali, ar pažeidimas galėjo paveikti pasiūlymus ir koks būtų buvęs tikėtinas rezultatas be jo. Šis vertinimas turi būti pateiktas pačiame sprendime, o jo nebuvimas yra savarankiškas pagrindas sprendimą panaikinti.

Netrukus šis išaiškinimas lėmė ir daugiau kaip milijono eurų korekcijos panaikinimą Mokslo ir inovacijų sklaidos centro Kaune projekte, kuriame prie 36 techninėje specifikacijoje minimų standartų trūko tos pačios išlygos[9]. Teismas nesumenkino techninės specifikacijos reikalavimų – jis tik pažymėjo, kad CPVA nepagrindė, kaip šis pažeidimas galėjo paveikti ES biudžetą. Tie patys reikalavimai taikomi ir 2021–2027 m. finansavimo laikotarpio projektams[10].

Analogišką išvadą LVAT padarė ir spręsdamas dėl 25 proc. finansinės korekcijos, kuri Sveikatos apsaugos ministerijai pritaikyta už tai, kad ji priėmė pirkimo dokumentų reikalavimų neatitinkantį sutarties įvykdymo užtikrinimą[11]. Tais pačiais motyvais LVAT panaikino ir 10 proc. korekciją, pritaikytą už tai, kad vykdant sutartį nebuvo pratęsti sutarties įvykdymo užtikrinimas ir civilinės atsakomybės draudimas[12], bei korekciją už subtiekimo ribojimą Transeuropinio tinklo kelio E85 (Vilnius–Kaunas–Klaipėda) rekonstravimo projekte[13].

Pasikeitė ir požiūris į įrodinėjimo naštą. Anksčiau teismai neretai pažymėdavo, kad projekto vykdytojas nepaneigė institucijos nustatytų aplinkybių. Dabar galimą žalą individualiai turi pagrįsti korekciją taikanti institucija: LVAT aiškiai nurodė, kad potencialios žalos ES biudžetui galimybė negali būti preziumuojama.

Pirkimo eigos duomenys dėl to svarbos neprarado. Būtent jais remiantis galima patikrinti, ar agentūros išvados atitinka tikrovę, ir atskirti iš pirmo žvilgsnio panašius pažeidimus. Antai draudimas savarankiškai pasiūlymą pateikusiam tiekėjui būti kito dalyvio subtiekėju tiesiogiai riboja dalyvavimo galimybes, o reikalavimas subtiekėjui prisiimti solidariąją atsakomybę pirmiausia didina jo riziką. Tokių sąlygų poveikis vertinamas pagal jų turinį ir faktinę pirkimo eigą: kiek tiekėjų domėjosi pirkimu, kiek pateikė pasiūlymus, ar buvo pretenzijų[14].

Kodėl neužtenka pasirinkti Gairėse nurodyto procento?

Net ir pagrindus pažeidimą bei galimą žalą, lieka atviras klausimas, kiek lėšų reikia grąžinti. Pirmiausia reikia stengtis tiksliai apskaičiuoti netinkamų finansuoti išlaidų sumą, ir tik tada, kai tai neįmanoma, galima taikyti fiksuotą korekciją, kurios dydis vis tiek turi būti individualizuotas[15]. Ši taisyklė nėra nauja, tačiau ilgai buvo formali – agentūros neretai iš karto taikydavo Gairėse nustatytą normą. Nagrinėjamu laikotarpiu LVAT ne kartą naikino sprendimus dėl papildomų darbų įsigijimo, sutarčių keitimo ir sutarties įvykdymo užtikrinimo nepateikimo tik dėl to, kad agentūra nepaaiškino, kodėl tikslios sumos apskaičiuoti neįmanoma. Ypač iškalbinga byla, kurioje teismas pripažino ir pažeidimą, ir galimą žalą ES biudžetui, bet korekcijos klausimą vis tiek grąžino CPVA, nes fiksuota norma buvo pasirinkta automatiškai[16].

Pažeidimas, žala ir finansinių pasekmių apskaičiavimas yra trys atskiri klausimai, o atsakymas į vieną iš šių klausimų nėra pakankamas finansinės korekcijos taikymui pagrįsti.

Tai svarbu renkantis ir ginčo argumentus. Ginčydamas korekciją, projekto vykdytojas neturėtų apsiriboti prašymu sumažinti ją nuo 25 iki 10 proc.: dažnai lemiamas klausimas yra tas, ar procentinę normą apskritai buvo galima taikyti ir nuo kokios sumos ji apskaičiuota. Jeigu pažeidimas susijęs tik su dalimi išlaidų, tas pats procentas, pritaikytas visai sutarties vertei, gali lemti kelis kartus didesnę finansinę naštą.

Individualizavimas: kuriuos kriterijus laikyti reikšmingais?

Pareigą individualizuoti korekcijos dydį LVAT išplėstinė teisėjų kolegija įtvirtino dar 2023 m., o ESTT sprendimas ją sustiprino[17]. Juk tos pačios kategorijos pažeidimo poveikis supaprastintame pirkime ir tarptautiniame konkurse gali būti visiškai skirtingas, o reikšmės turi ir kitos aplinkybės, pavyzdžiui, konkurencijos pirkime lygis ar institucijų veiksmai.

Kartais korekcijos individualizavimą atlieka patys teismai – korekcijos mažinamos iki 2,5 ar net 1 proc. Vienoje byloje 5 proc. korekcija už reikalavimą subtiekėjui prisiimti solidariąją atsakomybę sumažinta perpus, nes pirkime dalyvavo trys tiekėjai, o pretenzijų nebuvo[18]. Kitoje byloje tokio pat dydžio korekcija sumažinta iki 1 proc., nes pirkimu domėjosi 46 tiekėjai ir pasiūlymus pateikė septyni[19]. Iki 1 proc. sumažinta net 25 proc. korekcija už sutarties įvykdymo užtikrinimo sąlygų pažeidimą[20].

Tačiau ne visada aišku, kodėl tinkamas būtent teismo pasirinktas dydis. Kai LVAT palieka galioti pirmosios instancijos teismo iki 5 proc. sumažintą 25 proc. korekciją[21], natūraliai kyla klausimas, kodėl pasirinkta ne 10 ar 2,5 proc. dydžio korekcija. Individualaus motyvavimo reikalavimas turi galioti ir teismui, antraip vieną automatiškai parinktą skaičių tiesiog pakeis kitas, tik palankesnis projekto vykdytojui.

Diskutuotini ir kai kurie kriterijai. Vienoje byloje dėl užsienio tiekėjų diskriminavimo korekcija sumažinta, be kita ko, todėl, kad nenustatyta, jog projekto vykdytojas vengė bendradarbiauti su agentūra[22]. Ar tai iš tiesų turėtų mažinti korekciją? Bendradarbiavimas tyrimo metu yra pareiga, o ne nuopelnas, todėl jos įvykdymas rodo nebent sunkinančios aplinkybės nebuvimą. Jei šis argumentas vienoje byloje tampa pagrindu mažinti korekciją, norėtųsi žinoti, koks kriterijus gali būti laikomas reikšmingu kitą kartą. Abejonių kelia ir byla, kurioje reikšmės turėjo tai, kad nekilnojamasis turtas nupirktas pigiau nei rinkos kaina[23]. Palanki kaina savaime neparodo, kad netinkamai paskelbtas pirkimas neribojo konkurencijos, todėl tokie kriterijai įtikina tik tada, kai susiejami su konkretaus pažeidimo pobūdžiu.

Kartu būtų klaidinga manyti, kad individualizavimas veikia tik projektų vykdytojų naudai. Gairių skalė yra atspirties taškas, o ne neliečiama riba: konkretaus pažeidimo ypatumai gali pateisinti ne tik mažesnę, bet ir didesnę korekciją[24]. Reikšmingos korekcijos išliko ir praktikoje. Nors paskelbtuose sprendimuose po 2025 m. gruodžio 3 d. LVAT nepaliko galioti nė vienos 25 proc. korekcijos, 5–10 proc. korekcijos dažnai išlikdavo, kai pažeidimas realiai paveikė pasiūlymų vertinimą ar dalyvių galimybes varžytis dėl viešosios sutarties sudarymo. Pritaikytos finansinės korekcijos paliktos ir tarptautiniame pirkime, kuriame agentūra tinkamai įvertino ribojančių sąlygų poveikį konkurencijai[25]. Mažiausiai nuosekli praktika susiklostė dėl sutarties įvykdymo užtikrinimo: panašūs pažeidimai vertinami labai skirtingai – nuo 25 proc. korekcijos palikimo iki visiško jos panaikinimo.

Galiausiai, prieš ginčijantis dėl procento verta įsitikinti, ar pažeidimas apskritai buvo. LVAT, pavyzdžiui, pripažino, kad netesybų sumažinimas, išskyrus išimtines situacijas, nėra neleistinas sutarties pakeitimas[26] – jų paskirtis nėra automatiškai išieškoti didžiausias sumas.

Vadovautasi institucijos rekomendacija – ar atsako institucija?

Palankus priežiūros institucijų patikros rezultatas perkančiosios organizacijos nuo atsakomybės neapsaugo. LVAT atmetė reikalavimą priteisti žalą iš valstybės, atstovaujamos CPVA ir Viešųjų pirkimų tarnybos (VPT), nors šios institucijos anksčiau pirkimą tikrino ir pažeidimų nenustatė: už pirkimo teisėtumą pirmiausia atsako pati perkančioji organizacija[27].

Tai dar nereiškia, kad institucijų pozicija nesvarbi. Kitoje byloje CPVA ir VPT rekomendacijos buvo viena iš priežasčių sumažinti korekciją nuo 5 iki 1 proc[28]. Ankstesnėje publikacijoje kritikavome, kad teismai ne visada atsižvelgia į tai, jog ginčijamas sąlygas buvo rekomendavusios pačios priežiūros institucijos, todėl šis posūkis svarbus. Valstybės atsakomybė ir rekomendacijų reikšmė korekcijos dydžiui yra skirtingi klausimai: jeigu projekto vykdytojas negalėtų remtis net konkrečia gauta rekomendacija, institucijų konsultacijos prarastų prasmę. Ne mažiau svarbu atskirti institucijos neprieštaravimą nuo jos konkretaus nurodymo. Jei profesionali priežiūros institucija pati nurodė, kokią sąlygą įtraukti, o vėliau ta sąlyga pripažinta neteisėta, valstybės atsakomybės klausimas galėtų būti keliamas iš naujo.

Kiek kartų tas pats pirkimas gali būti tikrinamas?

Ankstesnė palanki institucijos išvada neužkerta kelio vėliau nustatyti pažeidimą – priešingu atveju korekcijos būtų galima išvengti vien todėl, kad pirmą kartą jis liko nepastebėtas.

Tačiau ir patikrų skaičius negali būti neribotas: institucija privalo laikytis gero administravimo, proporcingumo ir nepiktnaudžiavimo valdžia principų bei paisyti projekto vykdytojo teisinio tikrumo intereso. Būtent todėl buvo panaikintas vienos iš agentūrų sprendimas, kuriuo be pagrindo atnaujintas jau baigtas pažeidimo tyrimas[29].

Palankesnė teismų praktika neleidžia atnaujinti jau išnagrinėtų bylų, todėl visus argumentus būtina pateikti dar vykstant ginčui.

Vietoje išvadų: finansinių korekcijų taikymo ir individualizavimo dilema

Kai daugiau nei keturi iš penkių ginčų baigiasi bent iš dalies projektų vykdytojų naudai, kyla pagrįstas klausimas, ar individualus vertinimas pakankamai kruopščiai atliekamas dar administracinės procedūros metu.

Kita vertus, teismai vis rečiau patys sprendžia, kokio dydžio korekcija būtų proporcinga ir pagrįsta, – dažniau šį klausimą jie grąžina spręsti ES fondų lėšas administruojančioms institucijoms.

Teismams ne kartą pripažinus, kad Gairės yra tik rekomendacinio pobūdžio dokumentas, korekcijos individualizavimas tampa kertine, tačiau itin sudėtinga užduotimi ES fondų administratoriams.

ES lėšų kontrolė būtina. Tačiau milijoninės korekcijos už pažeidimus, kurių poveikis ES biudžetui gali būti minimalus, pakartotiniai tyrimai ir ilgalaikiai ginčai tik trukdo pasiekti pagrindinį tikslą – teisėtai ir veiksmingai įgyvendinti visuomenei svarbius projektus. Tikėtina, kad būtent didelių finansinių korekcijų taikymas už palyginti nereikšmingus viešųjų pirkimų pažeidimus ir lėmė tokią teismų praktikos kryptį.

Vis dėlto neretai daugiausia žalos viešųjų pirkimų ir ES fondų lėšų panaudojimo taisyklių saugomoms vertybėms, įskaitant racionalų viešųjų lėšų naudojimą, padaro būtent tie pažeidimai, kurių poveikis biudžetui tėra potencialus. Tai pažeidimai, kuriais apskritai paneigiama tiekėjų galimybė vienodomis ir iš anksto paskelbtomis sąlygomis konkuruoti dėl viešojo užsakymo, pavyzdžiui, kai sutartis sudaroma su tiekėju, pateikusiu akivaizdžiai pirkimo sąlygų neatitinkantį pasiūlymą. Pagal dabartinėje LVAT praktikoje suformuotus įrodinėjimo standartus, tokio pažeidimo hipotetinį poveikį ES biudžetui tinkamai individualizuoti faktiškai neįmanoma.

Taigi kas turėtų (ar galėtų) keistis?

Gairės galėtų išlikti atspirties tašku individualizuojant finansines korekcijas, tačiau nacionalinį reguliavimą verta papildyti pažeidimo sunkumą individualizuojančiais kriterijais. Juos įtvirtinus, agentūros galėtų nuosekliau motyvuoti sprendimus, o projektų vykdytojai – iš anksto numatyti galimas pasekmes. Iki tol pastariesiems verta rūpintis įrodymais, kurie vėliau gali nulemti ginčo baigtį: dokumentuoti tiekėjų susidomėjimą, gautus klausimus ir pretenzijas, saugoti institucijų rekomendacijas.

Kol situacija dėl korekcijų individualizavimo išlieka gana neaiški, šios pareigos galėtų imtis ir teismai. Individualizuodami korekcijas jie turi didesnę diskreciją: skirtingai nei ES fondus administruojančios institucijos, teismai gali gana laisvai grįsti savo sprendimus bendraisiais teisingumo, sąžiningumo ir proporcingumo principais. Korekcijas individualizuoti privalančios institucijos tokios laisvės neturi.

 

[1]Europos Komisijos 2019 m. gegužės 14 d. sprendimas Nr. C(2019) 3452, kuriuo nustatomos su Sąjungos finansuotomis išlaidomis susijusių finansinių pataisų, kurias reikia atlikti dėl taikytinų viešųjų pirkimų taisyklių nesilaikymo, nustatymo gairės. Prieiga internetu: https://ec.europa.eu/transparency/documents-register/detail?ref=C(2019)3452&lang=en.

[2]Dr. F. Miliutis, „Ar už mažareikšmius viešųjų pirkimų pažeidimus baudžiama per griežtai?“, „Verslo žinios“, 2023-11-27.

[3]ESTT 2024-10-04 sprendimas byloje C-175/23, Obshtina Svishtov.

[4]Dr. F. Miliutis, „Naujausia ESTT praktika: ar tikrai finansines korekcijas iš ES fondų finansuojamuose projektuose taikome teisėtai?“, „Verslo žinios“, 2024-10-18.

[5]2013 m. gruodžio 17 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (ES) Nr. 1303/2013, 2 straipsnio 36 punktas.

[6] Arba nacionalinės teisės, susijusios su ES teisės taikymu.

[7]LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2023-10-25 sprendimas administracinėje byloje Nr. eA-527-629/2023.

[8]LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2026-04-29 sprendimas administracinėje byloje Nr. eA-39-789/2026.

[9]LVAT 2026-08-12 sprendimas administracinėje byloje Nr. eA-396-629/2026.

[10]LVAT 2026-04-22 nutartis administracinėje byloje Nr. eA-933-624/2026.

[11]LVAT 2026-10-28 nutartis administracinėje byloje Nr. eA-382-968/2026.

[12]LVAT 2026-10-28 sprendimas administracinėje byloje Nr. eA-636-821/2026.

[13]LVAT 2026-10-21 sprendimas administracinėje byloje Nr. eA-435-629/2026.

[14]LVAT 2025-06-04 nutartis administracinėje byloje Nr. eA-200-556/2025.

[15]ESTT 2024-10-04 sprendimas byloje C-175/23, Obshtina Svishtov.

[16]LVAT 2026-04-29 nutartis administracinėje byloje Nr. eA-296-415/2026.

[17]LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2023-10-25 sprendimas administracinėje byloje Nr. eA-527-629/2023; ESTT 2024-10-04 sprendimas byloje C-175/23, Obshtina Svishtov, 33–34 punktai.

[18]LVAT 2025-06-04 nutartis administracinėje byloje Nr. eA-200-556/2025.

[19]LVAT 2026-04-15 nutartis administracinėje byloje Nr. eA-782-1047/2026.

[20]LVAT 2026-04-22 nutartis administracinėje byloje Nr. eA-943-624/2026.

[21]LVAT 2025-10-01 nutartis administracinėje byloje Nr. eA-553-525/2025.

[22]LVAT 2025-09-10 nutartis administracinėje byloje Nr. eA-786-624/2025.

[23]LVAT 2025-10-15 nutartis administracinėje byloje Nr. eA-1113-442/2025.

[24]ESTT 2024-10-04 sprendimas byloje C-175/23, Obshtina Svishtov.

[25]LVAT 2026-02-25 nutartis administracinėje byloje Nr. eA-621-1188/2026.

[26]LVAT 2025-04-23 sprendimas administracinėje byloje Nr. eA-451-415/2025.

[27]LVAT 2025-06-11 nutartis administracinėje byloje Nr. eA-582-629/2025.

[28]LVAT 2025-07-02 nutartis administracinėje byloje Nr. eA-196-789/2025.

[29]LVAT 2025-12-10 nutartis administracinėje byloje Nr. eA-1169-415/2025.