Patikrinimo (due diligence) tendencijos įsigijimų (M&A) sandoriuose: kaip tinkamai pasirengti

M&A (angl. mergers and acquisitions) sandoriuose teisinis (finansinis, mokestinis, kt.) patikrinimas (angl. due diligence) jau seniai nebėra tik formalus patikrinimas prieš pasirašant ar užbaigiant sandorį – šiandien tai vienas esminių etapų, leidžiančių įvertinti galimas rizikas ir priimti informuotus sprendimus. Pastaraisiais metais ši praktika sparčiai keičiasi, todėl tiek verslų pardavėjams, tiek pirkėjams svarbu suprasti naujausias tendencijas ir kaip tinkamai jas įgyvendinti.

Teisinio patikrinimo procesai sudėtingėja ir ilgėja

Pastaraisiais metais sandorių praktikoje pastebima, kad teisinio patikrinimo (angl. legal due diligence) procesai tampa sudėtingesni ir neretai užsitęsia. Tai lemia ne vien pats patikrinimo turinys, bet ir platesnis vertinamų rizikų spektras, didėjantis analizuojamos informacijos kiekis bei sudėtingesnis sandorių koordinavimas tarp skirtingų šalių ir konsultantų.

Šiame kontekste itin svarbus veiksnys yra tinkamas pardavėjo pasirengimas sandoriui. Praktikoje matyti, kad patikra vyksta gerokai sklandžiau, kai parduodama įmonė iš anksto pasirūpina aiškia ir struktūruota informacija, tvarkingai parengta virtualia duomenų saugykla (angl. virtual data room) bei paskirtais atsakingais savo sričių specialistais. Dažnu atveju pardavėjai atlieka pardavėjo patikrinimą (angl. vendor due diligence, VDD). VDD yra svarbus todėl, kad padeda tiek parduodančiai, tiek perkančiai pusei valdyti rizikas, pagreitinti sandorį ir mažina kainos korekcijų riziką. VDD leidžia pardavėjui iš anksto identifikuoti galimas problemas – finansines, teisines, komercines, mokesčių ar operacines – ir jas suvaldyti prieš pirkėjams jas atrandant.
Turėdamas aiškius VDD rezultatus, pardavėjas gali geriau valdyti pirkėjų klausimus ir pateikti patikimus, nuoseklius atsakymus. VDD ataskaita suteikia daugiau skaidrumo ir sumažina informacijos asimetriją. Priešingu atveju nemaža dalis laiko tenka ne pačiam verslo vertinimui, o informacijos rinkimui, sisteminimui ir tikslinimui, kas neišvengiamai prailgina visą procesą.

Reguliavimo intensyvėjimas skatina daugialypį ir tarpdisciplininį teisinį patikrinimą

Šiuolaikiniai M&A teisiniai patikrinimai apima ne tik klasikinį sutarčių, įsipareigojimų ir ginčų vertinimą. Griežtėjant reguliavimui, jie privalo apimti: duomenų apsaugą, konkurencijos teisę, ESG reikalavimus, ypač aplinkosaugos atskaitomybę, kyšininkavimo prevencijos ir sankcijų laikymąsi, technologinius ir kibernetinio saugumo standartus, sektorių specifinius licencinius reikalavimus. Kiekviena iš šių sričių gali tapti kritine sandorio rizika. Todėl teisinis patikrinimas jau nebėra vien teisininkų atliekama funkcija – jis reikalauja multidisciplininių komandų: IT saugumo ekspertų, duomenų apsaugos specialistų, aplinkosaugos analitikų ir kt.

Griežtėjantis teisinis reguliavimas ypač ryškiai transformuoja teisinių patikrinimų praktiką M&A sandoriuose, kuriuose teisinės rizikos įvertinimas tampa svarbiu veiksniu nustatant sandorio vertę, struktūrą ir derybines pozicijas. Šiuolaikinė sandorių rinka veikia aplinkoje, kur teisės aktai ne tik dažnai keičiasi, bet ir tampa vis detalesni, nukreipti į sisteminį rizikos valdymą bei išplėstą atsakomybės taikymą. Dėl šios priežasties teisiniai patikrinimai iš esmės plečiasi, gilėja ir sudėtingėja.

Technologijų vertinimas tampa svarbia patikros dalimi

Augant įmonių skaitmenizacijai, IT infrastruktūros vertinimas sandoriuose tampa viena svarbiausių due diligence proceso dalių. Šiandien tokia patikra apima ne tik pagrindinių IT sistemų ar infrastruktūros peržiūrą, bet ir programinės įrangos architektūros, kodų bazės kokybės, technologinės infrastruktūros stabilumo, naudojamų programinės įrangos licencijų bei su jomis susijusių intelektinės nuosavybės teisių vertinimą. Taip pat analizuojama parduodamo verslo priklausomybė nuo trečiųjų šalių technologinių sprendimų ar programinės įrangos tiekėjų, kurie gali turėti reikšmingą įtaką verslo tęstinumui.

Tokios analizės reikšmė glaudžiai susijusi su tuo, kad daugelyje įmonių skaitmeniniai sprendimai tampa vienu pagrindinių verslo modelio ir vertės kūrimo elementų. Todėl tikrinant sandorius vertinama ne tik tai, ar naudojamos sistemos veikia šiandien, bet ir ar jų architektūra yra pakankamai patikima, lanksti ir tinkama tolimesnei plėtrai bei integracijai po sandorio. Tačiau dėl tokios analizės apimties technologinė patikra neretai tampa viena sudėtingiausių ir daugiausiai laiko, ekspertinių žinių bei finansinių išteklių reikalaujančių due diligence proceso dalių.

Kibernetinis saugumas, duomenų valdymas ir ESG rodikliai – naujos esminės rizikos sritys

Be technologinės infrastruktūros ir skaitmeninių sistemų vertinimo, sandorių patikrose reikšmingą vietą užima ir kibernetinio saugumo, duomenų valdymo bei ESG (angl. Environmental, Social and Governance) rizikų analizė. Šios sritys dažnai nagrinėjamos kaip atskiri due diligence darbo srautai, nes jų vertinimas reikalauja specifinių techninių, reguliacinių ir tvarumo vertinimo kompetencijų.

Kibernetinio saugumo vertinimas įgyja ypatingą reikšmę ir platesniame hibridinių grėsmių kontekste. Verslai susiduria ne tik su pavieniais IT saugumo incidentais, bet ir su sudėtingesnėmis atakomis – tiekimo grandinių pažeidžiamumais, kredencialų vagystėmis ar išorinių paslaugų teikėjų infrastruktūros silpnybėmis. Todėl tikrinant sandorius analizuojama, ar įmonė turi tinkamas incidentų valdymo procedūras, kaip organizuojama duomenų apsauga, kokia yra priklausomybė nuo trečiųjų šalių paslaugų teikėjų ir ar ankstesni saugumo incidentai gali turėti įtakos verslo rizikai.

Panašiai plečiasi ir ESG vertinimo apimtis. Atliekant sandorių patikrą analizuojami ne tik deklaruojami tvarumo tikslai, bet ir konkretūs veiklos rodikliai – tiekimo grandinių skaidrumas, klimato rizikos, darbo sąlygos ar įmonių valdymo praktika. Reguliavimo pokyčiai ir investuotojų lūkesčiai lemia, kad šie aspektai tampa reikšmingi vertinant ilgalaikę verslo riziką, reputacinį poveikį ir galimą atsakomybę.

Augantis sudėtingumas verčia įmones stiprinti vidines specialistų komandas

Aptartos tendencijos rodo, kad due diligence procesas apima vis daugiau specializuotų vertinimo sričių, kurioms reikalingos gilios ir specifinės ekspertinės žinios. Tai keičia ir įmonių pasirengimo sandoriams metodiką. Jei anksčiau vertinimuose dažniausiai buvo remiamasi išorės konsultantais ar nišinių sričių ekspertais, pastaruoju metu pastebima kryptis stiprinti vidines kompetencijas. Ypač tai pasireiškia jau minėtų informacinių sistemų, duomenų valdymo, kibernetinio saugumo bei tvarumo srityse, kur įmonių viduje dirbantys specialistai leidžia geriau suprasti įmonės veiklos specifiką, efektyviau valdyti esminę informaciją ir sklandžiau koordinuoti skirtingas patikros kryptis.

Tačiau taip pat pripažįstama, kad spartūs technologiniai ir reguliaciniai pokyčiai neleis visų reikalingų kompetencijų sutelkti vien įmonių viduje. Ir toliau išliks poreikis bendradarbiauti su išorės ekspertais, galinčiais atlaikyti reguliavimo iššūkius.

Vienkartinę patikrą keičia tęstinė rizikų peržiūra

Aptartos tendencijos leidžia pastebėti dar vieną pokytį sandorių praktikoje – keičiasi pats due diligence suvokimas. Jis nebelaikomas tik vienkartine patikra sandorio kontekste, o vis dažniau siejamas su tęstiniu rizikų vertinimu.

Toks požiūris grindžiamas tuo, kad daugelis verslo rizikų nėra statiškos. Technologiniai pokyčiai, reguliaciniai reikalavimai, dirbtinio intelekto (AI) įtaka ar veiklos aplinkos kaita gali reikšmingai keisti įmonės rizikos profilį, todėl vienkartinis patikrinimas ne visada leidžia ilgainiui tinkamai įvertinti galimus pokyčius. Dėl šios priežasties due diligence vis dažniau suvokiamas kaip procesas, kuris gali būti atliekamas periodiškai, siekiant įvertinti veiklos pokyčius ir naujai atsirandančias rizikas.

Verslams verta apsvarstyti galimybę periodiškai atlikti due diligence pobūdžio rizikų vertinimą, leidžiančią laiku identifikuoti veiklos pokyčius ir įvertinti naujai atsirandančius rizikos veiksnius. Due diligence tampa itin aktualus rengiantis verslo pardavimui. Due diligence yra investicija į sklandesnį, greitesnį ir, tikėtina, sėkmingesnį sandorį, nes didina pirkėjų pasitikėjimą ir leidžia paruošti patikimą informaciją, suvaldyti rizikas bei išlaikyti derybinę kontrolę.