Paulos Mickutės darbų ekspozicija biure: apie tapatybę ir lėtesnio gyvenimo paieškas

„Glimstedt“ tęsia meno ekspozicijų ciklą – šį kartą kontoros erdvėse eksponuojami Paulos Mickutės darbai, kuriuose susitinka tapatybė, vidiniai išgyvenimai, moteriškumas ir mitologinės laumės. 2024-2026 m. Glimstedt galerijoje susipažinome su postmodernistinio neo-kubizmo menininko Rimvydo Pupelio-MUTOS, akvarelistės Eglės Lipeikaitės, abstrakcijų kūrėjo Jurijaus Grigorovičiaus, tapytojo Manto Meškėlos ir Vytauto Poškos darbais, poezija ir jausmais alsuojančiais Gražinos Vitartaitės, jausmingais Eglės Kurlianskaitės darbais.

Jaunosios kartos tapytoja Paula Mickutė (g. 2002 m. Vilniuje) kuria pasaulį, kuriame šiuolaikinė moteris susitinka su lietuvių mitologijos laumėmis, o gamta, kūnas ir asmeniniai išgyvenimai tampa būdu kalbėti apie tapatybę. Jos paveikslai gimsta lėtai – iš savirefleksijos, dienoraščio įrašų, vaikystės prisiminimų ir bandymo geriau suprasti save. Kūryboje menininkė vis grįžta prie klausimo, ką šiandien reiškia būti moterimi, ir ieško erdvės jautrumui, pažeidžiamumui bei autentiškumui pasaulyje, kuriame ne visada lengva tiesiog sustoti ir įsiklausyti į save.

Paulos darbuose susitinka kūnas, gamta, lietuvių mitologija, pažeidžiamumas ir moteriškumas. Viena svarbiausių jos kūrybos figūrų – laumė: laukinė, sunkiai apibrėžiama, socialinėms normoms nepaklūstanti būtybė. Menininkei ji tapo ir savotiška palydove grįžtant prie savęs.

Menininkė daugiausia užsiima aliejine tapyba, tačiau nuolat eksperimentuoja su mišria technika, instaliacijomis ir skulptūriniais elementais. Šiuo metu ji tęsia magistrantūros studijas Vilniaus dailės akademijos Įvietinto meno katedroje, mokosi freskos–mozaikos specialybės. Nuo 2022 m. Paula dalyvavo daugiau nei dešimtyje personalinių ir grupinių parodų Lietuvoje ir užsienyje – Vilniuje, Nidoje, Druskininkuose, Telšiuose, Tartu ir Torunėje. Jos personalinė paroda „Laumės yra visur“ jau buvo pristatyta keliose Lietuvos erdvėse, o 2026 m. menininkė pateko tarp „Zabolis Art Prize 2026“ finalininkų, kurių darbai buvo eksponuojami Vilniaus dailės akademijos parodų salėse „Titanikas“.

Su Paula Mickute kalbamės apie kūrybą kaip savęs pažinimo būdą, socialinių tinklų spaudimą, lėtesnio gyvenimo ilgesį ir tai, kodėl šiuolaikinis menas nebūtinai turi būti gražus ar patogus.

 

Paula, esate jaunosios kartos tapytoja. Kada pajutote, kad tapyba jums yra ne tik studijos ar pomėgis, bet būdas kalbėti apie pasaulį?

Pirmą kartą tai pajaučiau trečiame kurse Vilniaus dailės akademijoje, kai sukūriau savo vaikystės kambario instaliaciją. Ji buvo kupina autentiškų žaislų, dienoraščio puslapių, šventinių dekoracijų ir sveikinimų, taip pat rekonstravau savo mėgstamiausią kampelį. Gavau labai daug teigiamų atsiliepimų, žinau, kad kai ką tai palietė net iki ašarų. Tai buvo pirmas kartas, kai pabandžiau kurti iš vidaus ir pamačiau, kad tai stipru. Kartais užtenka, kad tik vienas žmogus tave pastebėtų, pasakytų, jog jį paveikė tavo kūryba. Tada supranti, kad nors ir esi jaunas, jau turi kuo dalytis su pasauliu, jis tavęs klausosi.

 

Jūsų kūryboje dažnai minimi lietuvių mitologijos motyvai, ypač laumės figūra. Kuo jums įdomi laumė – kaip mitinė būtybė, moters simbolis ar vidinės laisvės metafora?

Laumė man tapo saugiu fasadu išreikšti savo vidiniams išgyvenimams. Laumių paveikslų ciklu kalbėjau apie savo identiteto paieškas, grįžimą prie savo asmenybės, tokios, kokia ji buvo vaikystėje. Pati buvau toks „laumiškas“ vaikas, o paauglystėje bandžiau pritapti prie bendraamžių ir tos gamtiškos gyslelės išsižadėjau. Dabar, būdama jauna moteris, keliu sau klausimus, kokia aš esu ir kokia noriu būti, tad baigdama bakalauro studijas leidau lietuvių deivėms rodyti man kelią.

Deivių statusas taip pat sufleruoja ir apie senovėje Lietuvoje vyravusį feminizmą ar net matriarchatą, tad buvo tikrai atgaiva ir maloni staigmena tai atrasti ir bandyti pritaikyti XXI amžiuje.

 

Jūsų darbuose susitinka gamta, kūnas, moteriškumas ir vidiniai išgyvenimai. Kaip gimsta paveikslas – iš asmeninės patirties, vaizdinio, nuotaikos ar istorijos?

Mano paveikslai rodo ilgą ir nuoseklų kūrybinį procesą. Iš pradžių savirefleksija, įvairių įvykių ir to, kaip jie mane palietė, apmąstymas. Tada bandau viską aprašyti dienoraščio forma ir kartais iš to gimsta vizija. Ji tampa eskizu ir galiausiai paveikslu. Paveikslai tampa vizualiniu mano vidaus dienoraščiu.

 

Kaip manote, kodėl šiandien jauni menininkai vėl atsigręžia į mitologiją, folklorą, senąsias sakmes?

Manau, prisisotinę socialinių medijų teikiamo didelio informacinio srauto ir atsakymų į įvairius klausimus greičio, pradedame ieškoti prasmės už ekranų ribų. Man laumės padėjo pažinti autentišką Lietuvos mitologinę istoriją bei suteikė galimybę susijungti su žvėriškąja dalimi savyje ir tai iškomunikuoti vizualine kalba. Manau, daugelis menininkų, besidominčių mitologija, bando rasti tiek autentišką meninę kalbą, tiek gilintis į save ir savo šaknis. Tai būdas kalbėti.

 

Ką jums reiškia būti jaunai menininkei šiandien – kai kūrybą veikia socialiniai tinklai, greitas matomumas, bet kartu ir didelė konkurencija?

Tai išties sudėtingos sąlygos menininkui, kuris nenori kurti socialinių medijų turinio – visada atsiras kieno nors „reelsas“, kuris nustelbs tavo gyvą parodos plakatą. Šiais laikais menininkai turi išmokti save reklamuoti ir kurti akį traukiantį turinį, o man asmeniškai tai atrodo labai sunku.

Ypač kuriant temomis, kuriomis gręžiamasi į sulėtėjimą, į gamtą ar į save, XXI amžiaus tendencijos yra be galo atstumiančios.

 

Ar jaučiate, kad jūsų karta kitaip kalba apie moteriškumą, tapatybę ir kūną nei ankstesnės menininkų kartos?

Moteriškumo temos visada buvo aktualios ir visada sunkiai priimamos visuomenėje. Viena mano favoričių – Tracey Emin. 1998 m. ji sukūrė instaliaciją „My Bed“, kurioje perteikė savo lovą, padėjusią Tracey išgyventi depresinį epizodą žlugus santykiams. Keturias dienas nieko nevalgiusi ir negėrusi ji praleido lovoje, o galiausiai iš jos išlipusi pamatė, ką sukūrė. Kūrinys yra ekstremalus, žalias, nesuvaidintas, kupinas moteriškos reakcijos į skausmą. Galbūt vienintelis pokytis, kurį galėčiau įvardyti, yra tai, kad visuomenė darosi tolerantiškesnė moterims menininkėms ir moteriškumo temoms. Lietuvoje tai vyksta lėtai, tačiau iš savo patirties galiu teigti, kad vyksta.

 

Studijuojate Vilniaus dailės akademijoje freskos–mozaikos specialybę. Kaip šios studijos veikia jūsų tapybą ir mąstymą apie erdvę?

Šią specializaciją dėsto nuostabūs profesionalai, iš kurių galima labai daug išmokti. Ši specialybė, mano nuomone, stipriai įgalina ieškoti savo autentiškos meno kalbos. Turėjau anatomijos, mozaikos, sgrafito paskaitas, įvairias menines praktikas po visą Lietuvą, kažkada kūrėme stalą iš betono ir puošėme jį vitražo bei smaltos likučiais.

Šioje specialybėje kūryba gali įgauti kitokio tūrio. Asmeniškai aš įsivietinu metaforiškai įvairiose erdvėse. Kurdama bakalauro darbą įsivietinau į savo vaikystę ir ją sujungiau su laumių mitologija. O dabar magistrantūroje mano tiriamoji erdvė tapo gimtadienio šventė.

 

Ar jums svarbu, kad žiūrovas „teisingai“ suprastų paveikslą, ar paliekate daug vietos jo asmeninėms interpretacijoms?

Aš, kaip kūrėja, siekiu paveikslais pasakoti istorijas, tačiau, kaip ir skaitydami knygą, klausydamiesi dainos ar kito žmogaus, tai, ką patiriame, perfiltruojame per save. Dėl to natūralu, kad tie dalykai žmogui gali sukelti kitų emocijų, nei būna „siūloma“. Jei tik žiūrovas klausia mano pozicijos – jis ją sužinos, bet leidžiu neklausti ir interpretuoti savaip.

 

Jei reikėtų keliais žodžiais apibūdinti dabartinį savo kūrybos etapą – koks jis?

Aktyvus, jautrus, viskas baisu ir faina.

 

Apie ką norėtumėte kalbėti savo kūryboje artimiausiais metais? Ar jaučiate, kur link juda jūsų meninis kelias?

Mano kūrybinė praktika apima temą „Ką reiškia būti moterimi šiandien“. Ji kupina jautrumo, atvirumo ir pažeidžiamumo. Kaip menininkė planuoju toliau kurti moteriškumo temomis, dalyvauti meniniuose konkursuose ir parodose. Jaučiu, kad atrandu savo potėpį ir balsą.

 

Koks būtų jūsų palinkėjimas žmogui, kuris retai lankosi parodose, bet nori pradėti labiau domėtis šiuolaikiniu menu?

Šiuolaikinis profesionalus menas dažnai aprėpia jautrias temas ir įvairias problemas bei gali reikalauti skaitymo tarp eilučių. Idealiausia pradžia būtų šiuolaikinio meno galerijoje pasiimti ekskursiją po parodą su gidu. Tokį žmogų kviesčiau į parodas eiti be jokių išankstinių nusistatymų ir pasistengti įsigilinti į kūrinio aprašą ar gido pasakojimą, ieškoti rezonanso, jei išeina. Šiuolaikinis menas dažnai atsisako būti dekoratyvus ar gražus – jis kviečia į įvairias temas ar problemas pažvelgti iš kitos pusės, siekia ką nors iškelti į paviršių, pašiepti, sukelti nepatogumą.

Jis gali sukelti įvairių reakcijų, tad reikia sau leisti jas jausti. Šiuolaikinis menas nėra paprastas ir patogus, tad jį „kramtyti“ reikia mokytis.