Teršalų patekimas į aplinką: tarša, viršnormatyvinė tarša, žala ar didelė žala aplinkai?

Teršalų išleidimas į aplinką per se nėra draudžiamas ar savaime laikomas užteršimu. Teisinę reikšmę jis įgyja tik tada, kai neatitinka nustatytų teisinių kriterijų arba sukelia (ar gali sukelti) neigiamą poveikį aplinkai. Užteršimas konstatuojamas tik nustačius normatyvų viršijimą (viršnormatyvinę taršą) ar kitą neigiamą poveikį aplinkai (žalą aplinkai). Tam, kad teršalų patekimo į aplinką faktas taptų teisinis, jam vertinti turi būti pasitelkti aiškūs teisiniai kriterijai. Jis gali būti kvalifikuojamas kaip:

(i) aplinkos taršos faktas,

(ii) viršnormatyvinės taršos faktas,

(iii) žalos aplinkai faktas,

(iv) didelės žalos aplinkai faktas.

 

Įvykus aplinkosauginiam incidentui, vieno iš teršalų patekimo į aplinką faktų nustatymas, atribojimas ir įvertinimas reikalauja teisinio tikslumo. Pastarasis yra ypač svarbus, siekiant atstatyti pažeistą aplinkos elementą ir (ar) funkciją į pradinę padėtį. Tai galima padaryti neatidėliotinai pritaikant tam skirtas (atsakingai parinktas) aplinkos atkūrimo priemones siekiant ištaisyti žalą aplinkai ten, kur ji atsirado (prie jos šaltinio)[i]. Teršalų patekimo į aplinką faktai negali būti preziumuojami (spėjami). Jiems vertinti taikytini skirtingi teisinio reguliavimo režimai, o jų sąlygotoms pasekmėms kvalifikuoti teisinė atsakomybė turi būti diferencijuota.

 

Aplinkos užteršimo teršalais faktas turi būti įrodytas. Tą padaryti yra problemiška.

 

Įrodinėjant aplinkos užteršimo teršalais faktą, susiduriama su teisinio reguliavimo stoka. Tą pripažino Aplinkos apsaugos departamentas (toliau – AAD)[ii] [iii]. Siekdamas teisinio aiškumo[iv], jis pasiūlė Administracinių nusižengimų kodekse nustatytą „atsakomybę už aplinkos užteršimą atliekomis“ pakeisti „atsakomybe už atliekų išmetimą į aplinką“[v], atsisakant reikalavimo įrodyti „užteršimo“ faktą.

 

Tai reiškia, kad dabartinis teisinis reguliavimas nenustato, kad teršalų išleidimo į aplinką faktas reiškia aplinkos užteršimą, dėl ko jis negali būti ipso facto kvalifikuojamas kaip teisės pažeidimas. Aplinkos apsaugos įstatymas (toliau – AAĮ) terminą „teršimas“ apibrėžia kaip medžiagų, mišinių, organizmų ir mikroorganizmų ar jų junginių (toliau – teršalų) išmetimą (išleidimą, paskleidimą) į aplinką kaip žmonių veiklos rezultatą[vi].

 

Todėl kvalifikuojant veiką kaip aplinkos teršimą būtina nustatyti konkretų neigiamą poveikį[vii] arba bent jau realią jo atsiradimo riziką. Teisės aktai aiškiai numato ir tokius atvejus, kai teršalų išleidimas į aplinką gali būti teisėtas – jeigu jis vykdomas laikantis nustatytų normatyvų ir turint atitinkamus leidimus[viii]. Tai reiškia, kad įstatymų leidėjas pats pripažįsta tam tikro išleidžiamų teršalų į aplinką poveikio jai leistinumą ir jį normuoja, nustatydamas normatyvinės (leistinos) taršos ribas.

 

AAD, kvalifikuodamas į aplinką išleistų teršalų veiksmus kaip neteisėtus, turi įrodyti ne tik teršalų išleidimo faktą, bet ir tai, ar tokiais veiksmais buvo padarytas:

• viršnormatyvinės taršos faktas (buvo viršyti nustatyti normatyvai, nesilaikyta TIPK leidimo ar taršos leidimo sąlygų);

 

• žalos aplinkai faktas (atsirado (ar realiai galėjo atsirasti) neigiamas poveikis aplinkai).

 

Priešingu atveju teisinės atsakomybės taikymas aplinkosauginį incidentą sukėlusiam asmeniui būtų pagrįstas vien formaliu kriterijumi, ignoruojant AAĮ įtvirtintą aplinkos teršimo sampratą. AAD praktikoje neretai pasitaiko atvejų, kai, tiriant aplinkosauginius incidentus, teršalų išleidimas automatiškai sutapatinamas su aplinkos užteršimu. Tačiau tokie atvejai neatitinka teisės aktų turinio ir išplečia atsakomybės taikymo ribas be įstatyminio pagrindo.

 

Į aplinką patekę teršalai gali būti kvalifikuojami kaip viršnormatyvinė tarša, už kurią taikytina administracinė (mokestinė) atsakomybė.

 

Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymas (toliau – MAT įstatymas) nustatė[ix] [x], kad mokestis už aplinkos teršimą (toliau – MAT) apskaičiuojamas normatyvus viršijantį ir (ar) nuslėptą teršalų kiekį, išmestą iš stacionarių taršos šaltinių, dauginant iš mokesčio už aplinkos teršimą iš stacionarių taršos šaltinių tarifo[xi] ir iš mokesčio už aplinkos teršimą iš stacionarių taršos šaltinių tarifo koeficiento[xii]. MAT įstatymą įgyvendinantis teisės aktas yra Mokesčio už aplinkos teršimą iš stacionarių taršos šaltinių apskaičiavimo ir mokėjimo tvarkos aprašas (toliau – MAT tvarkos aprašas[xiii] [xiv]).

 

Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) praktika, MAT apskaičiavimas taikant didesnį tarifą yra ekonominė sankcija (už Mokesčio įstatymo pažeidimus taikoma ekonominė poveikio priemonė), kuri gali būti sumažinama atsižvelgiant į įvairius kriterijus – pažeidimo padarymo aplinkybes, padaryto pažeidimo pobūdį, jo mastą, kaltės formą, atsakomybę lengvinančias ir kitas reikšmingas aplinkybes, kurią vertinant gali būti remiamasi ir teisės principais[xv]. Viršnormatyvinės taršos baudas (ekonomines sankcijas) už paslėptą taršą LVAT paprastai yra linkęs ne mažiau 50 proc. sumažinti (tą patvirtina ir bylose priimti jo sprendimai: UAB „Kauno vandenys“ atveju didesniu tarifu apskaičiuotas mokestis buvo sumažintas 50 proc., UAB „Kėdainių vandenys“ atveju – 82,74 proc.[xvi], UAB „Vilniaus vandenys“ atveju – 60 proc., UAB „Rokiškio vandenys“ atveju – 50 proc.).

 

Pavyzdžiui, LVAT 2021 m. lapkričio 17 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-2019-602/2021 buvo nustatyta, kad nuo 2014 m. spalio 20 d. iki 2018 m. gruodžio 31 d. UAB „Kauno vandenys“ veiklą vykdė pagal 2006 m. rugpjūčio 1 d. išduotą TIPK leidimą, kuris neapėmė di(2-etilheksil)ftalatų. Todėl AAD sprendimu jai didesniu tarifu buvo apskaičiuotas mokėtinas MAT už 2014–2018 metais į aplinką iš jai priklausančio stacionaraus taršos šaltinio – Kauno miesto nuotekų valyklos išleistuvo Nr. 702 – į paviršinius vandenis neturint leidimo išleistus ir nedeklaruotus teršalus. Šioje byloje LVAT taip pat nurodė, jog įstatymų leidėjas nėra apibrėžęs ginčui aktualiu laikotarpiu galiojusioje MAT įstatymo redakcijoje vartojamos sąvokos „nuslėptas teršalų kiekis“ turinio[xvii]. Šiuo klausimu administracinių teismų praktikoje laikomasi pozicijos, kad, siekiant konstatuoti „nuslėptą“ mokesčio objekto (nagrinėjamu atveju – apmokestinamųjų teršalų) kiekį ir apskaičiuoti mokėtiną mokestį taikant didesnį tarifą[xviii], nepakanka vien konstatuoti, kad mokesčio mokėtojas neapskaičiavo ir (ar) nedeklaravo (netinkamai apskaičiavo ir (ar) deklaravo) šio kiekio – taip pat būtina nustatyti, jog mokesčių mokėtojas sąmoningai siekė konkretaus neteisėto rezultato – nuslėpti mokesčio objekto kiekį[xix]. LVAT konstatavo, kad UAB „Kauno vandenys“ sąmoningai neapskaitė ir nedeklaravo aptariamo teršalo kiekio ginčo laikotarpiu ir taip juos nuslėpė[xx]. Todėl nagrinėjamu atveju pagrįstai UAB „Kauno vandenys“ buvo apskaičiuotas mokėtinas mokestis didesniu tarifu[xxi].

 

Į aplinką patekę teršalai gali būti kvalifikuojami ir kaip sukėlę aplinkai žalą, už kurią taikytina civilinė atsakomybė. Kadangi tarša savaime nereiškia žalos, išleistais teršalais padarytą žalos faktą reikia įrodyti.

 

Pagal 2004 m. balandžio 21 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2004/35/EB dėl atsakomybės už aplinkos apsaugą siekiant išvengti žalos aplinkai ir ją ištaisyti (atlyginti) (toliau – Direktyva), „žala aplinkai“ – tai tiesioginis arba netiesioginis išmatuojamas (įvertinamas) neigiamas aplinkos elemento pasikeitimas arba išmatuojamas aplinkos elemento susijusios savybės, funkcijos pablogėjimas. Tokia žalos sąvoka remiamasi ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ESTT) praktikoje, kurioje aiškiai atribojamas teršalų išmetimas nuo realios žalos aplinkai. Galėjimas sukelti taršą ipso facto nereiškia aplinkai padarytos didelės žalos (reikšmingo neigiamo pokyčio). ESTT nagrinėtoje byloje Bosphorus Queen Shipping Ltd Corp. prieš Rajavartiolaitos generalinis advokatas Nilsʼas Whalʼas yra nurodęs, kad nereikėtų pamiršti, jog „tarša“ ir „žala“ yra dvi skirtingos sąvokos[xxii].

 

Atsižvelgiant į aplinkybes, didelis užteršimas gali (arba ne) padaryti didelę žalą (kelti grėsmę, kad gali būti padaryta tokia žala) konkretiems interesams ir objektams. Kitaip tariant, ryšys tarp šių aspektų nėra savaiminis, jis turi būti nustatytas ir įrodytas. Žalos pavojaus lygis neturėtų būti nustatytas abstrakčiai. ESTT savo sprendime Túrkevei Tejtermelő Kft., C-129/16, pažymėjo, kad tarša pati savaime nėra žala aplinkai ir vien tik taršos fakto nepakanka įrodinėjant žalą.

 

Už į aplinką išleistus teršalus AAD gali pareikšti (ir įprastai tai ir padaro) civilinį ieškinį dėl žalos aplinkai atlyginimo, žalos aplinkai faktas ir dydis yra nustatomas pagal 2002 m. rugsėjo 9 d. aplinkos ministro įsakymu Nr. 471 patvirtintą Aplinkai padarytos žalos atlyginimo dydžių apskaičiavimo metodiką (toliau – Metodika). Metodika nustato aplinkai padarytos žalos atlyginimo dydžių skaičiavimo metodus. Padarytos žalos atlyginimo dydžiai skaičiuojami aplinką užteršus teisės aktais draudžiamais išmesti į aplinką teršalais ir (ar) draudžiamu būdu ar draudžiamoje vietoje, išskyrus taršą, už kurią pagal MAT įstatymą[xxiii] turi būti mokamas mokestis[xxiv].

 

Už į aplinką patekusius teršalus taikytina ir baudžiamoji atsakomybė, jei nustatoma, kad jais padaryta didelė žala (reikšmingas neigiamas poveikis) ar viršijamos BK nustatytos leistinos taršos ribos.

 

2023 m. liepos 4 d. įstatymu Nr. XIV-2152 buvo pakeistas 277¹ straipsnis (įsigaliojęs nuo 2024 m. sausio 1 d.), t. y. papildytas 6 dalimi, kurioje yra pateikiama BK 270, 270⁴ ir 271¹ straipsniuose nurodytos didelės žalos orui, žemei, dirvožemiui, vandeniui ir kt. aplinkos elementams samprata (toliau – BK 2023 m. liepos 4 d. pakeitimas). Juo buvo patikslinta BK 270 straipsnio 2 dalyje nustatytos nusikaltimo sudėties būtinojo elemento – sąvokos „didelės žalos aplinkai“ – apibrėžtis siekiant užtikrinti jos atitiktį Direktyvoje ir ją įgyvendinančio AAĮ 32³ straipsnio 4 dalyje įtvirtintos sąvokos „reikšmingo neigiamo poveikio aplinkai“ apibrėžčiai ir turiniui. BK 2023 m. liepos 4 d. pakeitimu sąvoka „didelė žala“ buvo prilyginta sąvokai „reikšmingas neigiamas poveikis“.

 

BK 2023 m. liepos 4 d. pakeitimu, inicijuotu Prezidento kanceliarijos, Generalinės prokuratūros ir Aplinkos ministerijos, įstatymų leidėjas expressis verbis taip pat kriminalizavo ir veikas, kuriomis į gamtinę aplinką išleisti teršalai, taip pat (aiškiai) atribojo atliekų (teršalų) išmetimą (pagal BK 270⁴ straipsnį) nuo didelės žalos aplinkai padarymo (pagal BK 270 str. 2 d.).

 

Taip pat įstatymų leidėjas pripažino, kad aplinkos taršos neteisėti veiksmai, priskirtini BK reguliavimo aprėpčiai, ipso facto nereiškia didelės žalos aplinkai nusikalstamos veikos ir kiekvieną iš jų reikia įrodinėti atskirai taikant joms taikytinas įrodinėjimo priemones.

 

2 lentelė. Baudžiamasis kodeksas: atliekų (teršalų) išmetimo į aplinką faktas ≠ didelės žalos aplinkai padarymo faktui

BK 270 straipsnio 2 dalis	BK 2704 straipsnis[xxv]
Didelės žalos aplinkai padarymas į aplinką išmestais (išleistais) teršalais	Teršalų (atliekų)[xxvi] išmetimas į aplinką
Įsigaliojo: 2012-01-01	Įsigaliojo: 2024-01-01

 

Iki 2024 m. sausio 1 d. teršalų (atliekų) išmetimas į aplinką tais atvejais, kai jais nebuvo padaroma didelė žala, nebuvo kriminalizuotas.

 

Teisiniai neaiškumai, vertinant aplinkosauginius incidentus kaip taršą, viršnormatyvinę taršą, žalą ar didelę žala aplinkai

 

Vertinant valstybės institucijų veiksmų atitiktį imperatyviai taikytiniems viešosios teisės reikalavimams aplinkosauginių incidentų valdymo srityje, egzistuoja teisiniai neaiškumai:

 

• Kuriais atvejais, teisiniais pagrindais ir kokiais teisiniais (objektyviais) kriterijais remdamasis, valstybės institucijos aplinkosauginius incidentus kvalifikuoja kaip normatyvinę, viršnormatyvinę taršą, žalą ar didelę žalą aplinkai.

 

• Kuriais atvejais valstybės institucijos, vertindamos aplinkosauginius incidentus, atsižvelgia į pažeisto aplinkos elemento ir (ar) funkcijos natūralaus atsistatymo kriterijų. Direktyvos 2 straipsnio 15 dalis apibrėžia aplinkos elemento ir (ar) funkcijos „atstatymo“ sąvoką[xxvii]. AAĮ 32 straipsnio 4 dalis detalizuoja žalos, padarytos aplinkai, dydžio nustatymą ir pateikia žalos dydžio vertinimo kriterijus[xxviii]. Šios teisinės nuostatos patvirtina, kad taršos emisijos faktas ne visais atvejais sąlygoja neatstatomos (negrįžtamos) žalos (ar didelės žalos (reikšmingo neigiamo poveikio)) aplinkos elementui ir (ar) funkcijai atsiradimą. Direktyva ir ją įgyvendinantis AAĮ reikalauja, kad, atliekant aplinkos incidentų sukeltos žalos aplinkai tyrimą, yra būtina nustatyti (patikrinti), ar aplinkos elementas negalėjo natūraliai atsistatyti.

 

• Net ir tais atvejais, kai objektyviai negalima atlyginti žalos aplinkai natūra (kaip to reikalauja Direktyva) nėra aišku, kodėl taikant žalos aplinkai atlyginimo pinigais būdą prioritetas yra suteikiamas žalos atlyginimo apskaičiavimui pagal Metodiką, o ne Direktyvoje nustatytam pažeisto aplinkos elemento atstatymo finansinės vertės metodui, kaip tai išaiškinta LVAT 2023 m. liepos 5 d. sprendime norminėje byloje Nr. I-9-415/2023?

 

• Kokia yra reali (ne formali) valstybės institucijų administracinė diskrecija pasirenkant aplinkosauginių incidentų valdymo priemones:

 

• taikyti ekonomines sankcijas (viršnormatyvinės taršos mokesčius) už į aplinką išleistus teršalus pagal MAT įstatymą,

 

• reikšti civilinį ieškinį dėl žalos aplinkai atlyginimo, kuriame žalos aplinkai faktas ir dydis būtų nustatytas pagal Metodiką,

 

• priimti privalomą nurodymą dėl aplinkos atkūrimo priemonių įgyvendinimo ar įgyvendinti tokias priemones savo iniciatyva ir sąskaita bei pareikalauti jų įgyvendinimo išlaidų atlyginimo iš aplinkosauginį incidentą sukėlusio asmens.

 

(v) Kodėl baudžiamosiose bylose, inicijuotose pagal BK 270 str. 2 d., kuriose valstybės kaltintojas įrodinėja didelės žalos aplinkai (reikšmingo neigiamo poveikio) faktą, valstybės institucijos reiškia civilinius ieškinius dėl žalos aplinkai atlyginimo, nors juos galima reikšti tik tuo atveju ir tik tada, kai yra įrodinėjamas žalos aplinkai faktas pagal Metodiką, o ne didelės žalos aplinkai (reikšmingo neigiamo poveikio) faktas pagal Direktyvoje ir AAĮ 32³ straipsnyje nustatytą reguliavimą.

 

Teisinio reguliavimo spragos ir (ar) neaiškumai pažeidžia teisinės valstybės principą ir nesuderinami su teisinio tikrumo, teisinio saugumo[xxix] bei teisėtų lūkesčių principais[xxx] [xxxi]. Jie taip pat sukuria teisines prielaidas valstybės institucijoms piktnaudžiauti teise ir valdžia bei pažeisti gerojo administravimo principus, taip pat priimti neskaidrius (korupcinių požymių turinčius) administracinius sprendimus.

[i] Žalos atlyginimo jos šaltinyje principas (angl. rectification at source) – aplinkos žala turi būti šalinama ten, kur ji atsiranda (žr. Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 191 str. 2 d.).

[ii] Žr. AAD 2025-06-30 raštą Nr. AD5-14142 „Dėl teisės aktų projektų Nr. 25-9985, Nr. 25-9988 ir Nr. 25-9990 derinimo“ (prieiga per internetą AD5-14142 Dėl teisės aktų projektų Nr. 25-9985, Nr. 25-9988 ir Nr. 25-9990 derinimo), AAD nurodė, kad „nustačius atliekų išmetimo į aplinką atvejus, susiduriama su aplinkos užteršimo fakto įrodinėjimo problema“.

[iii] Minėta problema kyla, atsižvelgiant į Administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ANK) 247 straipsnio 1–16 dalių normų dispozicijose vartojamas formuluotes. AAĮ 1 straipsnio 1 dalies 14 punkte nustatyta, kad teršimas yra medžiagų, mišinių, organizmų ir mikroorganizmų ar jų junginių (teršalų) išmetimas (išleidimas, paskleidimas) į aplinką kaip žmonių veiklos rezultatas. Praktikoje taikant atsakomybę pagal ANK 247 straipsnio 1–16 dalis AAD pareigūnai susiduria su sunkumais teismuose įrodinėdami, kad asmens padaryta veika (išmesta į aplinką atlieka) sukėlė taršą. Nors, AAD nuomone, atliekų išmetimo į aplinką atvejais vaizdinė tarša yra akivaizdi, o išverčiant, išmetant ant dirvožemio ar grunto statybines ar kitas atliekas pasikeičia ir natūraliai susiformavusi grunto granuliometrinė sudėtis, dėl ko dirvožemis, gruntas yra užteršiamas, vis dėlto aplinkos užteršimo įrodinėjimo procesas visais atliekų išmetimo į aplinką atvejais yra sudėtingas.

[iv] Lot. certitudo iuris.

[v] Žr. ANK 247 straipsnį.

[vi] Žr. AAĮ 1 straipsnio 14 punktą.

[vii] AAĮ 1 straipsnio 16 punktas apibrėžia sąvoką „pasekmės ar poveikis aplinkai“ kaip pasekmes ar poveikį (fizinis, cheminis ir kt.) aplinkai, dėl kurių įvyksta ar gali įvykti reikšmingi ekosistemos ar jos elementų natūralių funkcijų pokyčiai.

[viii] Žr. Aplinkos apsaugos įstatymą; Vandens įstatymą.

[ix] Žr. MAT įstatymo 9 straipsnio 4 dalį (Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo redakcijos, galiojusios nuo 2012 01 01 iki 2013 06 01, nuo 2013 06 01 iki 2015 01 01, nuo 2015 01 01 iki 2016 01 01, nuo 2018 01 01 iki 2019 01 01, nuo 2019 01 01 iki 2020 01 01).

[x] Žr. MAT įstatymo 9 straipsnio 4 dalį.

[xi] Šis tarifas yra pateiktas MAT įstatymo 1 priedėlyje.

[xii] Šis koeficientas yra nurodytas MAT įstatymo 2 priedėlyje.

[xiii] Žiūrėti: aplinkos ministro ir finansų ministro 2010 m. balandžio 22 d. įsakymo Nr. D1-326/1K-117 redakciją ir vėlesnes redakcijas.

[xiv] MAT tvarkos aprašo aktuali redakcija buvo patvirtinta Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2021 m. kovo 10 d. įsakymu Nr. D1-143 „Dėl mokesčio už aplinkos teršimą ir nuslėptą taršą apskaičiavimo už 2021 ir vėlesnius metus tvarkos aprašų patvirtinimo“ [Žiūrėti: Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2021 m. kovo 10 d. įsakymas Nr. D1-143 „Dėl mokesčio už aplinkos teršimą ir nuslėptą taršą apskaičiavimo už 2021 ir vėlesnius metus tvarkos aprašų patvirtinimo“, TAR, 2021-03-10, Nr. 2021-04954].

[xv] Pvz., LVAT 2018-10-24 nutartis administracinėje byloje Nr. A-784-4921/2018, 2019-05-15 nutartis administracinėje byloje Nr. A-431-822/2019.

[xvi] Sumažinta ir dėl padarytos skaičiavimo klaidos.

[xvii] Ši sąvoka vartojama MAT įstatymo (2009 m. gegužės 12 d. įstatymo Nr. XI-254 ir 2014 m. lapkričio 13 d. įstatymo Nr. XII-1328 redakcija) 9 straipsnio 3 dalyje ir 4 dalies 1 punkte.

[xviii] Žr. MAT įstatymo (2009 m. gegužės 12 d. įstatymo Nr. XI-254 ir 2014 m. lapkričio 13 d. įstatymo Nr. XII-1328 redakcija) 9 straipsnio 3 dalį.

[xix] Pvz., žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. spalio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-768-438/2015; 2018 m. spalio 29 d. sprendimo administracinėje byloje Nr. A-1422-525/2018 29 p.; 2019 m. gegužės 15 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A-431-822/2019 32 ir 33 p.; 2020 m. birželio 3 d. sprendimo administracinėje byloje Nr. eA-2888-624/2020 44 p.; 2020 m. spalio 14 d. nutarties administracinėje byloje Nr. eA-1290-624/2020, 31 ir 32 p.

[xx] Kaip tai suprantama pagal MAT įstatymo (2009 m. gegužės 12 d. įstatymo Nr. XI-254 ir 2014 m. lapkričio 13 d. įstatymo Nr. XII-1328 redakcijos) 9 straipsnio 3 dalį.

[xxi] Žr. MAT įstatymo 9 str. 4 d. 1 p.

[xxii] Žr. Teisingumo Teismo (trečiosios kolegijos) 2018 m. liepos 11 d. sprendimą byloje C‑15/17, prieiga per internetą CURIA – Documents

[xxiii] Žin., 1999, Nr. 47-1469; 2002, Nr. 13-474; TAR, 2020-07-07, Nr. 2020-15136.

[xxiv] Žr. Metodikos 1 punktą.

[xxv] BK 2023-07-04 pakeitimu nustatyta baudžiamoji atsakomybė už 15 kubinių metrų ir daugiau nepavojingųjų atliekų (išskyrus neteisėtą inertinių atliekų panaudojimą) išmetimą į aplinką ir tais atvejais, kai aplinkai nėra padaroma didelė žala (BK 270⁴ str.).

[xxvi] „Atliekų“ ir „teršalų“ sąvokos persidengia, bet nėra tapačios.

[xxvii] „Natūralus atsistatymas“ vandens, saugomų rūšių ir natūralių buveinių atveju – tai pažeistų gamtos išteklių ir (arba) pablogėjusių savybių (funkcijų) sugrąžinimas į pirminę būklę. Nors į gamtinę aplinką patekę teršalai ir padarė tam tikrą neigiamą laikino pobūdžio poveikį jos elementams ir (ar) funkcijoms, jie gali natūraliai atsistatyti (t. y. neigiamas poveikis gali ir savaime išnykti).

[xxviii] AAĮ 32 straipsnio 4 dalis nustatė, kad žala aplinkai vertinama ir žalos aplinkai atlyginimo dydis apskaičiuojamas pagal aplinkos ministro patvirtintą metodiką, įvertinant pirminę aplinkos būklę (sąlygas), neigiamo poveikio aplinkai reikšmingumą, natūralaus aplinkos atsikūrimo galimybes ir laiką, atliktus veiksmus, užtikrinančius teršalų ir (arba) kitokių darančių žalą aplinkai veiksnių skubią kontrolę, sulaikymą, pašalinimą ar kitokį valdymą siekiant sumažinti ar išvengti didesnės žalos aplinkai, neigiamo poveikio žmonių sveikatai ar tolesnio aplinkos elementų funkcijų pablogėjimo, taip pat pritaikytas aplinkos atkūrimo priemones.

[xxix] Teisinio saugumo principas reikalauja, kad visos faktinės situacijos, išskyrus atvejus, kai yra aiškiai priešingų nuorodų, paprastai būtų vertinamos pagal joms susiklostant galiojusias teisės normas [Žr. 2010 m. gruodžio 22 d. sprendimas Bavaria, C-120/08, Rink., p., 40–41 p.].

[xxx] Teisėtų lūkesčių apsaugos principas, pagal pirmosios instancijos teismo praktiką, yra Bendrijos teisės sistemos dalis [Žr. 1997 m. sausio 22 d. pirmosios instancijos teismo sprendimas Opel Austria prieš Tarybą, T-115/94, Rink., 1997, p. II-39, 93 p.; 1978 m. gegužės 3 d. sprendimas Toepfer, byla 112/77, Rink., 1978, p. 01019].

[xxxi] Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas savo jurisprudencijoje yra ne kartą pabrėžęs, kad iš konstitucinio teisinės valstybės principo kyla reikalavimas, jog teisės normos būtų aiškios, tiksliai apibrėžtos ir suprantamos, kad asmenys galėtų numatyti savo elgesio teisinius padarinius (2004 m. gruodžio 29 d. nutarimas). Teisinio tikrumo ir teisinio saugumo principai suponuoja valstybės pareigą užtikrinti teisinių santykių stabilumą, teisės normų aiškumą ir nuoseklumą (2003 m. kovo 4 d. nutarimas), o teisėtų lūkesčių apsaugos principas reiškia, kad asmenys turi teisę pagrįstai tikėtis valstybės veiksmų nuoseklumo ir teisės aktų stabilumo (2006 m. kovo 28 d. nutarimas). Atsižvelgiant į tai, teisinis reguliavimas negali būti dviprasmiškas ar neaiškus, nes toks reguliavimas pažeistų konstitucinį teisinės valstybės principą (2013 m. vasario 15 d. nutarimas).