„Carmen“ Venecijos bienalės savaitėje: Ievos Lygnugarytės ir Meral Karacaoğlan meno dialogas apie Europą, ribas ir atmintį

Venecijos meno bienalės atidarymo laikotarpiu miesto kultūrinis pulsas tampa pasaulinės kūrybinės industrijos susitikimo tašku – čia formuojasi nauji ryšiai, projektai ir reputacijos. Šiemet šiame kontekste skamba net dvi lietuviškos pavardės: oficialiai Lietuvą Bienalėje reprezentuoja menininkė Eglė Budvytytė, o su nepriklausoma iniciatyva – projektu „Carmen: Utopias of Belonging“ – dalyvauja menininkė Ieva Lygnugarytė, pristatanti kūrinį kartu su kuratore ir meno istorike Meral Karacaoğlan.

„Carmen“ – videoinstaliacija, kuri per istorinių atminties sluoksnių „aktyvavimą“ šiandienos kalba apie kanonizaciją, pažeidžiamumą, ribas ir kultūrinį identitetą. Projektas gimė Harvardo akademinėje aplinkoje, buvo išgrynintas Amerikos Akademijos Romoje (American Academy in Rome) rezidencijoje ir Venecijoje pristatomas kaip nepriklausoma, tarptautinė iniciatyva. Ji vyksta įgyvendinant programą „Cultura Lituana in Italia“ (2025–2026), yra remiama Lietuvos kultūros instituto, Amerikos akademijos Romoje ir advokatų kontoros „Glimstedt“.

Apie šį kelią (Harvardas–Roma–Venecija), kūrybinę autonomiją, istorijos ir šiuolaikinio meno dialogą ir tai, kodėl kultūros rėmimas kuria ilgalaikę vertę, kalbamės su menininke Ieva Lygnugaryte ir meno istorike, kuratore Meral Karacaoğlan.

Šiemet Bienalėje girdimos dvi lietuviškos pavardės – Ievos Lygnugarytės ir Eglės Budvytytės. Kaip, tavo akimis, toks Lietuvos matomumas keičia lūkesčių kartelę jaunajai kūrėjų kartai ir pačiai meno ekosistemai Lietuvoje?

Ieva Lygnugarytė. Tai, kad šiuo metu Venecijoje skamba dvi lietuviškos pavardės, turbūt parodo labai paprastą dalyką: lietuvių vardai jau skamba už Lietuvos ribų. Jau dirbame įvairiose institucijose visame pasaulyje. Tai, kad šiemet įvyko dvi parodos Venecijoje, kuriose skamba lietuviškos pavardės, man atrodo, yra rezultatas didelių pastangų ir darbo, kuris buvo įdėtas anksčiau. Tie vardai jau yra aktyvūs, mes aktyviai dirbame už Lietuvos ribų, ir šį kartą tai atsispindi Venecijoje.

Kuo „Carmen“ kelionė į Veneciją skiriasi nuo nacionalinio paviljono logikos – ką leidžia nepriklausomos iniciatyvos formatas, ko kartais neleidžia oficialus atstovavimas?

Ieva Lygnugarytė. Turbūt esminis skirtumas yra tas, kad mes su Meral tiesiogiai nereprezentuojame Lietuvos paviljono. Ir tai, ko gero, kažkuria prasme duoda daugiau laisvės. Bet, iš kitos pusės, labai daug tenka daryti pačioms: prasiskinti kelią iki parodos įgyvendinimo, ieškoti partnerių, institucijų, kurios remia. Tai tampa labai svarbu ir kartu tampa atspirties tašku.

Meral Karacaoğlan. Mes turime institucinį palaikymą iš American Academy in Rome – tai be galo padėjo mūsų rezidavimo metu Romoje. Taip pat remia Lietuvos kultūros institutas, ir tokie rėmėjai kaip „Glimstedt“. Ir tada – lokacija, vieta, laikas, kiek laiko rodome, kaip komunikuojame apie projektą – tai iš esmės priklauso nuo mūsų. Man atrodo, svarbu ir tai, kad mes tiesiogiai neatstovaujame vienai valstybei. Esu iš Vokietijos, Ieva – iš Lietuvos. Ir šis projektas, nors turi impulsą iš regiono istorijų, yra tarptautinis: jis apie užmirštus gestus, užmirštas istorijas ir apie tai, kaip jas galima aktyvuoti per šiuolaikinį meną.

Ar Venecijos bienalę labiau matai kaip „meno olimpiadą“, industrijos susitikimo vietą, ar platformą idėjoms, kurios vėliau persikelia į institucijas ir miestus?

Ieva Lygnugarytė. Man atrodo, tai priklauso nuo to, su kuo lyginsime: su Bienale prieš dešimt metų ar su tuo, kaip ji prasidėjo istoriškai. Bet šiandien Bienalė yra tarptautinis įvykis. Nacionalinių paviljonų modelis vis dar egzistuoja, bet jis jau nebeveikia taip, kaip veikė tada, kai Bienalė buvo įkurta. Tuo metu tai buvo labai aišku: šalys reprezentavo save, buvo aiškios kategorijos, aiškūs rėmai.

Meral Karacaoğlan. Šiandien mieste vyksta daug daugiau akcijų, veiklų – ir mūsų projektas patenka į šią kategoriją. Visi žmonės, kurie susirenka Venecijoje ir dirba su projektais, sukuria milžinišką tarptautinį judėjimą. Ir, be abejo, tai yra industrijos susitikimo vieta: čia vyksta ryšių kūrimas, naujos pažintys, susitikimai.

Studijuoji Harvarde – kuo skiriasi JAV akademinė meno / meno tyrimų kultūra nuo europinės tradicijos? Kas tave labiausiai nustebino?

Ieva Lygnugarytė. Skirtumų tikrai yra. Didžiausias man – kaip leidžiamas studijų laikas. Europoje dažnai labai daug laiko praleidžiama studijoje, mokomasi per darymą, per kūrybą – toks „hands-on“ metodas. Amerikoje, bent jau ten, kur aš studijavau, daug kas remiasi teorija. Mano bakalauro studijose buvo daug kritinės teorijos, meno studijų. Harvardo universitete aš iš esmės studijuoju kultūros analizę, meno ir architektūros istoriją ir filmų kūrimą. Skaitymo ir rašymo yra be galo daug, o laiko pačioje studijoje – labai mažai. Mano patirtis rodo, kad atsiduoti kūrybai tokiose programose reikia nemažai pastangų, nes viskas labai intensyvu. Reikia labai intensyviai dirbti, kad rastum laiko pačiai kūrybai, meditacijai, bandymų ir klaidų procesui.

Ką „Carmen“ vystymui davė Amerikos akademijos Romoje rezidencija – ypač darbas tarp disciplinų ir tarptautinė aplinka?

Ieva Lygnugarytė. Reikėtų pasakyti labai aiškiai: būtent American Academy in Rome rezidencija buvo ta vieta, be kurios šis projektas nebūtų įvykęs. Mes su Meral galėjome sau leisti laiką – tiesiog turėjome laiko dirbti prie projekto. Turėjome laiko jį išvystyti, sukurti videoįrašą, dirbti prie videoįrašo, užmegzti ryšius.

Meral Karacaoğlan. Be abejo, ir patarėjų ratas, tas buvimas tarp industrijos specialistų, labai pagelbėjo. Mums patarinėjo, pavyzdžiui, Adam D. Weinberg – jis labai padėjo apmąstyti, kaip projektą apipavidalinti, kaip jį įgyvendinti. Kartu norisi pasakyti, kad tarptautinė aplinka iš esmės jau buvo – mes su Ieva susipažinome anksčiau, per bendrus ryšius Niujorke, tad mes jau dirbome tarptautinėse platformose prieš atvažiuodamos į Romą. Bet rezidencija leido tam įvykti realiai: suteikė struktūrą, laiką ir galimybę materializuoti idėją.

„Carmen“ kalba apie priklausymą, ribas, kultūrinį identitetą. Kaip suderini specifinį Lietuvos / LDK istorinį impulsą su universalia kalba, kad kūrinys „atsidarytų“ tarptautinei auditorijai Venecijoje?

Ieva Lygnugarytė. Man atrodo, pati istorija apie neišsipildžiusį diplomatinį gestą nėra unikali. Tokių atvejų istorijoje yra be galo daug. Tai, kad mes pasirinkome šį LDK momentą, yra labiau „case study“ – konkretus epizodas, per kurį galima atskleisti platesnius dalykus. Kartu su Meral jį naudojame kaip būdą supažindinti publiką su tam tikru faktu: kaip tas stumbras neatkeliavo iki popiežiaus, kaip popiežius Leonas X turėjo tuos gyvūnus Vatikane, kaip veikia simboliniai gestai.

Bet šiandien aktualus ir kitas sluoksnis: LDK, Belovežo girios istorija, pati vieta ir jos dabartis. Tai vis dar yra riba Europoje – riba tarp autoritarinės ir demokratinės Europos, siena tarp Baltarusijos ir Lenkijos. Tas miškas ir ta siena vis dar yra militarizuota vieta. Ir tai, ko gero, yra vienas aktualiausių dalykų, apie kurį mes norime kalbėti šiandien.

Ką reiškia kuratorinis duetas – kaip jūsų patirtys papildo viena kitą?

Ieva Lygnugarytė. Mes papildome viena kitą. Videoįrašo kūrimas mums yra metodas tyrinėti meno istoriją ir atskleisti emocinius taškus, kurie slepiasi istorinėse detalėse. Bet svarbu pabrėžti: tai nėra dokumentinis kūrinys – tai fikcionalizuotas kūrinys. Meral, kaip meno istorikė, jį kontekstualizuoja.

Meral Karacaoğlan. Ir vieta čia yra labai svarbi: Oratorio dei Crociferi – erdvė su istorija, kuri pati turi santykį su migracija, piligrimyste, prieglobsčiu. Šita vieta ilgą laiką veikė kaip hospisas, buvo ir slėptuvės istorijų. Man atrodo, būtent šita istorija ir mūsų kūrinio temos viena kitą papildo. Bendras darbas kartu sustiprina viso projekto konceptualų stuburą, bet ir praktiškai įgyvendinimo procese, logistikoje duetas labai padeda.

Projekte dalyvauja tarptautiniai patarėjai. Kaip tokia mentorystė atrodo praktiškai? Kas joje vertingiausia: kritika, strategija, ryšiai?

Ieva Lygnugarytė. Man atrodo, svarbiausia – drąsa. Mentorystė suteikia drąsos judėti į priekį ir priimti sprendimus, kurie dažnai būna gan sunkūs. Tai toks paskatinimas daryti, veikti.

Meral Karacaoğlan. Praktiškai mentorystė atrodo gan paprastai: tai žmogiškas ryšys, nuoširdumas, dalinimasis aistra tam, ką darai. Mums patarinėjo Adamʼas D. Weinbergʼas, su kuriuo susipažinome American Academy in Rome. Taip pat kuratorius iš Niujorko Maxwellʼas Wolfʼas. Buvo ir žmonių iš Harvardo – Theo Anthony, dokumentinių filmų kūrėjas.

Ką norėtumėt, kad verslo auditorija suprastų apie šiuolaikinio meno rėmimą? Kur slypi tikroji grąža?

Ieva Lygnugarytė. Man atrodo, grąža slypi visuose tuose dalykuose ir dar daugiau. Svarbu suprasti, kad šiuolaikinio meno rėmimas yra procesas. Jame yra labai daug gyvybės, bet tam, kad ta kultūrinė vertė materializuotųsi, reikia pastovaus rėmimo. Rėmimas ateina visomis formomis: ne tik finansinė parama, bet ir vertybinis palaikymas.

Meral Karacaoğlan. Tam, kad kultūrinis diskursas judėtų į priekį, reikia entuziazmo, bet reikia ir materialių kaštų. Bienalė yra didžiulis meno įvykis visame pasaulyje, bet tai yra ir didelis verslo įvykis – visas miestas užsikuria, atvyksta lankytojai, meno mylėtojai, menininkai, kolekcionieriai, galerijos. Tai reikalauja daug pastangų. Ir su verslo pagalba galima pasiekti žymiai daugiau – įgyvendinti, materializuoti idėjas.

Bienalės atidarymo savaitė – intensyviausias metas. Kaip ruošėtės tam ritmui?

Ieva Lygnugarytė. Iš esmės visas pasiruošimas parodai ir yra pasiruošimas pirmajai savaitei. Reikia užtikrinti, kad viskas veikia, kad viskas instaliuota aukščiausia įmanoma kokybe. Reikia paruošti tekstus, dokumentus, viską atspausdinti. Reikia pasamdyti pagalbą: produkcijos komandą, asistentus, kurie gali būti erdvėje ir papasakoti apie kūrinį.

Tada – interviu su žurnalistais, pristatymai, svečių priėmimas. Tai teikia daug džiaugsmo, bet tam reikia mėnesių pasiruošimo. Ir, žinoma, Venecijoje tai kainuoja. Todėl mums, kaip nepriklausomam projektui, buvo svarbu turėti aiškų laiką, aiškų planą, būti pasiruošus.

Ką laikytumėte sėkme Bienalės kontekste: kritikos tekstą, institucijų dėmesį, naujus kvietimus ar žiūrovo patirtį vietoje?

Ieva Lygnugarytė. Mūsų paroda kuria įvairialypę patirtį. Mes esame Bienalės kontekste, bet kartu ir šalia oficialios programos – ir tai leidžia sukurti ypatingą progą atvykti į šiaurinę Venecijos dalį ir pamatyti kūrinį. Mes pristatome jį Oratorio dei Crociferi – vietoje, kuri pati yra istorinis sluoksnis, su freskomis ir su savo pasakojimu, o pats pastatas dažniausiai būna uždarytas ir į jį galima patekti tik specialaus vizito metu, perkant bilietus.

Tai, kad galime atverti istoriškai svarbią erdvę ir joje rodyti kūrinį, jau yra svarbus dalykas. O sėkmė – man atrodo, yra tada, kai sprendimai, kuriuos priimi, papildo vienas kitą: nuo vietos iki kūrinio temų ir to, kaip visa tai rezonuoja žiūrovui.

Jei reikėtų vienu sakiniu pasakyti, kuo „Carmen“ aktualus būtent dabar – koks būtų tas sakinys tarptautinei auditorijai?

Ieva Lygnugarytė ir Meral Karacaoğlan . „Carmen“ yra kvietimas apmąstyti šiuolaikinį europietišką identitetą.

Ieva, gyveni Kembridže, dirbi tarptautiniuose kontekstuose. Kaip šiandien apibrėži savo santykį su Lietuva?

Ieva Lygnugarytė. Lietuva šiuo metu man labiau kaip užuovėja – ten gyvena mano šeima, aš grįžtu, palaikau ryšius su bendruomene. Bet kūrybos klausimais mane labiau domina žmogaus būsena, kuri yra universalesnė už nacionalinius įvardijimus.

Man net atrodo, kad patriotiškiausias dalykas, kurį gali padaryti savo šaliai, yra nedėti jos į provincialų, tik lokalų kontekstą, o matyti ją kaip pasaulio dalyvę – ir save matyti kaip pasaulio dalyvę. Taip jau atsitiko, kad šio kūrinio tema susijusi su Lietuva, bet ji yra žymiai platesnė ir universalesnė: žmonės iš viso pasaulio ateina, žiūri parodą ir tema jiems rezonuoja.

Ryšys su Lietuva vis tiek yra – aš ten užaugau, tai formavo mano identitetą. Bet tarptautiniuose kontekstuose aš vis labiau save matau ne tik kaip Lietuvos, bet ir kaip pasaulio pilietę.

Koks būtų tavo patarimas kūrėjui iš Lietuvos, kuris nori kurti globaliai, bet nenori prarasti lokalumo?

Ieva Lygnugarytė. Būti smalsiems, kritiškiems, jautriems aplinkai, jautriems savo kontekstui. Ir priimti, kad lokalumas ir globalumas yra daugiasluoksniai dalykai. Tą kompleksiškumą reikia išbūti ir priimti – ir savo identiteto, ir pasaulinio.

Nereikia būtinai visko iki galo iškoduoti. Labai svarbu, nepaisant, iš kur esi, neužsispausti primestuose rėmuose, o bandyti sukurti savo, kaip kūrėjo, kalbą, savo braižą.

Dėkoju už pokalbį.

Ieva Lygnugarytė (g. 1998) – menininkė ir tyrėja, dirbanti su atminties, laiko, etikos, paradokso ir urbanistinės erdvės temomis. Šiuo metu ji gyvena Kembridže (Masačusetsas, JAV), kur Harvardo universitete studijuoja dizaino studijų magistrantūroje (Master in Design Studies) programoje „Narratives“.

Meral Karacaoğlan (g. 1997) – kuratorė ir tyrėja, kurios darbas nagrinėja matomumo ir atskirties politiką institucinių istorijų ir naratyvų kontekste, taip pat tyrinėja, kaip praeitis nuolat perartikuliuojama dabartyje. Šiuo metu ji gyvena Berlyne ir Humboldtų universitete rengia meno istorijos daktaro disertaciją.