Parengė marketingo ir komunikacijos vadovė Anželika Voinė
Parengė marketingo ir komunikacijos vadovė Anželika Voinė
Vasario pabaigoje, GLIMSTEDT galerijoje svečiavosi tapytoja Gražina Janina Vitartaitė – viena ryškiausių Lietuvos koloristinės tapybos tradicijos tęsėjų, kurios darbuose atsispindi ne tik vaizdai, bet ir būsena. Menininkę lydėjo dukra Rūta ir vyras Algimantas.
Vitartaitės pavardė Lietuvos dailės lauke turi tvirtą svorį: ji 1966 m. baigė Lietuvos dailės institutą (monumentaliąją tapybą), vėliau jame dėstė, vadovavo Tapybos katedrai, yra docentė.
Tačiau šį kartą svarbiausia – ne faktų suvestinė, o gyvas pokalbis.
„Man pasidarė aišku: reikia eiti tuo keliu“
Pokalbį pradėjome nuo klausimo, kurį Vitartaitė išgirdo ne kartą – kas paskatino ją tapti menininke. Atsakymas nuskambėjo paprastai ir labai žmogiškai: Krekenavoje gyvenusi paauglė susižavėjo piešimo mokytoja Milita Kumpyte, stebėdavo ją dirbančią ir net „krūmuose sėdėdavo“, kad tik pamatytų, kaip gimsta vaizdas. Tas ankstyvas susitikimas su kūryba tapo lūžiu: nuo tada, pasak dailininkės, ji aiškiai suprato, jog eis šiuo keliu.
Paklausta, ar kada nors svarstė būti kuo nors kitu, dailininkė nusišypsojo: kitų profesijų neidealizavo, ir nors teisininke niekada nesvarstė būti, bet pabrėžė, kad teisybė jai visada buvo svarbi – ir ji egzistuoja ne tik teisėje, bet ir tapyboje. Teisybė, anot Vitartaitės, slypi jausme: jo negalima užgesinti, jį reikia saugoti ir juo pasitikėti.
Kūryba – ne privilegija, o būtinybė
„Kūryba reikalinga kiekvienam žmogui“, – ne kartą pokalbio metu kartojo tapytoja. Jos požiūriu, kūryba nėra vien profesija ar galerijų reikalas. Ji yra sprendimuose, kasdieniuose pasirinkimuose, net dvejonėje „kur pasukti“. Vitartaitė kalbėjo ne apie kūrybą kaip rezultatą, o kaip vidinį mechanizmą, kuris leidžia žmogui nestovėti vietoje.
Klausimas „kokią žinutę skleidžiate savo kūryba?“ išprovokavo esminį atsakymą: ji nori išlavinti „dvasinį žiūrėjimą“. Dvasia, pasak menininkės, apima viską – ir tai, kas lengva, ir tai, kas sudėtinga. O žmogus nėra „stulpas“ – jis platus, gilus, tik dažnai linkęs savo jausmą slopinti dėl baimės, kaip atrodys kitiems.
Nematau – tik jaučiu
Kaip atsiranda vizija? Ar paveikslas ateina tarsi „iš anksto matomas“? Vitartaitė buvo kategoriška: „aš nieko nematau, tik jaučiu“. Jai svarbiausia – susižavėjimas, akimirka: šviesa, atspindys, aplinka, kraštas. Šis susižavėjimas ir atidaro kelią vaizdui.
Tai paaiškina ir tai, kodėl autorė atsargiai žiūri į tapymą „pagal užsakymą“. Ji nesmerkia užsakymų kaip reiškinio – gyvenime esą visko būna – bet pabrėžia, kad kūryboje jai svarbiausia išlieka jausmo tikrumas: arba paveikslas sužadina vidų, arba praeina pro šalį.
Dvi kartos: Vitartaitė ir Vytautas Poška – dialogas, o ne kopija
Gražinos Vitartaitės sūnus Vytautas Poška, taip pat dailininkas, su kuriuo GLIMSTEDT auditorija jau turėjo galimybę susipažinti.
Pokalbyje p. Gražina akcentavo laisvę: kiekvienas turi savo kelią, ir tam keliui reikia duoti erdvės. Ši mintis ypač svarbi kalbant apie „meno dinastijas“ – kai vaikas auga šalia meno, bet neprivalo tapti „tęsiniu“. Vitartaitės laikysena aiški: ne spausti, o leisti bręsti – net jei tas brendimas veda visai kitu ritmu ar kita kryptimi.
Menininkė, sūnų švelniai vadinanti Vytuku, prisimena, kad nuo pat mažens jis buvo itin jautrus ir kūrybiškas vaikas, todėl jo pasirinktas kelias atrodo lyg natūraliai kylantis iš šeimos prigimties – tarsi tai būtų užkoduota genuose.
Paroda kaip kvietimas į vidinę ramybę
GLIMSTEDT erdvėje Vitartaitės tapyba veikia tyliai: jos paveikslai neskuba pasakoti istorijų, jie kviečia stabtelti. Menininkė kalba apie dvasią ir jausmą taip, lyg tai būtų praktiškiausi dalykai pasaulyje – tarsi kasdienė higiena, be kurios žmogus ima blėsti.
Šis susitikimas buvo ne tik apie paveikslus ant sienos. Jis buvo apie tai, kad kūryba – tai kelias į savęs ir pasaulio pažinimą, o svarbiausias kompasas tame kelyje, pasak Vitartaitės, yra vidinis jausmas, intuicija. Ir jei tai neužslopinama – „visada atrodysite gerai, jei su dvasia eisite kartu“, – sakė ji. Ši frazė skambėjo kaip palinkėjimas kiekvienam, kuris bent kartą suabejojo savo vidiniu balsu.
