Paviršinių vandens telkinių būklė Lietuvoje. Europos Komisijos vertinimas.

Quo vadis, Lietuva?

Lietuvoje yra 1 194 paviršinio vandens telkiniai, padalyti į keturis upių baseinų rajonus (Nemunas, Venta, Lielupė ir Dauguva).

Jie sudaro pagrindinius vandens išteklių valdymo teritorinius vienetus pagal 2000 metais priimtą Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2000/60/EB (Vandens pagrindų direktyvą ar VPD). Vandens pagrindų direktyva[i] [ii] ir kitos su ja susijusios direktyvos[iii] sudaro Europos Sąjungos (ES) vandentvarkos pagrindą.

Kuršių marios, Klaipėdos sąsiauris ir Lietuvos Baltijos jūros priekrantės vandenys priskiriami Nemuno upių baseinų rajonui. Pagal VPD Kuršių marios ir Klaipėdos sąsiauris klasifikuojami kaip tarpiniai (pereinamieji) paviršinio vandens telkiniai, o Baltijos jūros priekrantės vandenys – kaip priekrantės vandenys. Atviroji Baltijos jūra priskiriama jūros vandenims, kuriems pirmiausia taikoma 2008 metais priimta Jūrų strategijos pagrindų direktyva 2008/56/EB.

Vandens pagrindų direktyvos ekologinės būklės vertinimas taikomas priekrantės vandenims, o cheminės būklės reikalavimų teritorinė taikymo sritis apima ir platesnius teritorinius vandenis.

Klaipėdos sąsiauris papildomai klasifikuojamas kaip labai pakeistas vandens telkinys, todėl jo ekologinė būklė matuojama nustatant ekologinį potencialą[iv]. Pagal VPD labai pakeistam vandens telkiniui nekeliamas reikalavimas pasiekti gerą ekologinę būklę.

Nuo 2010 metų Europos Komisija reguliariai vertina Lietuvos ir kitų valstybių narių pažangą įgyvendinant VPD nustatytus kokybinius tikslus – pagerinti paviršinių vandens telkinių ekologinę būklę ir stebėti šios būklės pokyčius. Toks vertinimas nėra vien ekologinių rodiklių pasiekimo klausimas. Kartu tai ir klausimas, ar valstybės narės tinkamai įgyvendina Vandens pagrindų direktyvą. Joje nustatyta procedūrinė sistema, kuria siekiama užtikrinti paviršinių vandens telkinių gerą ekologinę ir cheminę būklę. Valstybės narės privalo stebėti ir klasifikuoti visus paviršinio vandens telkinius, vertinti jų apkrovas ir poveikį jiems bei nustatyti ekonomiškai efektyviausias priemones VPD tikslams pasiekti.

Valstybės narės turi kas šešerius metus pranešti Europos Komisijai apie savo upių baseinų valdymo planus[v]. Lietuvoje buvo patvirtinti trys upių baseinų rajonų valdymo planų ciklai: I ciklas – 2010–2015 m. laikotarpis, II ciklas – 2016–2021 m. laikotarpis, III ciklas – 2022–2027 m. laikotarpis.

2025-07-07 Europos Komisijos tarnybų dokumente „2025 m. aplinkos nuostatų įgyvendinimo peržiūra. Šalies ataskaita – LIETUVA“[vi] (toliau – EK 2025-07-07 ataskaita) yra pateiktas trečiųjų upių baseinų rajonų valdymo planų (UBVP), apimančių 2022–2027 m. laikotarpį, vertinimas, kuris parodė, kad, palyginti su antraisiais UBVP, apimančiais 2015–2021 m. laikotarpį, paviršinių vandens telkinių ekologinė būklė ir (arba) ekologinis potencialas pablogėjo, o gerą cheminę būklę atitinkančių paviršinių vandens telkinių procentinė dalis smarkiai sumažėjo[vii].

EK 2025-07-07 ataskaitoje parodyti paviršinių vandenų ekologinės būklės/potencialo ir cheminės būklės pokyčiai, kiekybinės ir cheminės būklės pokyčiai 2010, 2015 ir 2021 metais[viii], kuriuos iliustruoja žemiau nurodytos diagramos.

1 diagrama. Paviršinio vandens telkinių ekologinė būklė/ekologinis potencialas kiekviename UBVP cikle (%)

2 diagrama. Paviršinio vandens telkinių cheminė būklė kiekviename UBVP cikle (%)

Tik 36,4 proc. paviršinio vandens telkinių yra geros (arba geresnės) ekologinės būklės / potencialo, o tai yra reikšmingas pablogėjimas, palyginti su antraisiais UBVP. Nė vienas pakrančių ar tarpinių vandens telkinys neatitiko geros ekologinės būklės tikslo[ix]. Didžiausią neigiamą poveikį paviršiniams vandenims daro pasklidoji žemės ūkio tarša. Didžiausią poveikį paviršinių vandens telkinių ekologinei būklei daro tarša maistinėmis medžiagomis (biogeninėmis medžiagomis). Lietuvos apkrovų analizės duomenys rodo, kad žemės ūkiui buvo priskiriama apie 92 % nitratų ir 94 % azoto taršos apkrovos. Tai rodo, kodėl aplinkosaugos priemonės turi būti grindžiamos ne vien atskirų išleistuvų kontrole, bet ir viso upės baseino taršos šaltinių analize.

 

2025 metais paskelbtose Europos Komisijos ataskaitose pateikti naujausi pastebėjimai apie paviršinių vandens telkinių būklę Lietuvoje ir jų pokyčių prognozė[x]. Jų santrauka pateikta toliau:

– 36,4 % paviršinių vandens telkinių yra geros ekologinės būklės / ekologinio potencialo;

– 94,6 % paviršinių vandens telkinių cheminė būklė yra nežinoma dėl nepakankamo jos stebėsenos vietų (monitoringo taškų) tinklo tankumo[xi];

– 0,3 % paviršinių vandens telkinių turi gerą cheminę būklę;

– 0,6 % paviršinių vandens telkinių prognozuojama gera cheminė būklė 2027 m.[xii].

 

Lietuva pakrančių, tarpinių ir teritorinių vandenų telkiniuose vykdo tik veiklos monitoringą[xiii], tačiau nevykdo apžvalginio monitoringo.[xiv][xv]

Europos Komisija išreiškė apgailestavimą, kad apskritai vykdomas tik nedaugelio upių ruožų monitoringas, o kai kurių kategorijų paviršinio vandens telkiniuose apžvalginis monitoringas visiškai nevykdomas[xvi].

Europos Komisija jau anksčiau, vertindama antrojo laikotarpio upių baseinų rajonų valdymo planus, apimančius 2015–2021 m. laikotarpį, buvo atkreipusi dėmesį į būtinybę tobulinti vandens telkinių monitoringą ir paragino Lietuvą „pagerinti paviršinių vandenų, ypač pakrančių ir tarpinių vandenų, monitoringą, užtikrinant, kad visų kategorijų vandens telkiniuose tiek apžvalginis, tiek veiklos monitoringas apimtų visus reikšmingus kokybės elementus“[xvii]. Prie tarpinių vandenų priskirtos Kuršių marios ir Klaipėdos sąsiauris.

Lietuva yra perkėlusi Aplinkos kokybės standartų direktyvą 2008/105/EB į nacionalinę teisę ir į nacionalinius teisės aktus įtraukusi visas 45 prioritetines medžiagas. Tačiau Lietuvoje vykdomo monitoringo dažnumas skiriasi – tyrimai atliekami kas mėnesį, kas ketvirtį arba kartą per metus, nors Vandens pagrindų direktyvoje nustatyta, kad minimalus monitoringo dažnumas turi būti kartą per mėnesį[xviii].

Europos Komisija taip pat pažymėjo, kad nors antrojo laikotarpio upių baseinų rajonų valdymo planuose (UBVP) vandens telkinių būklės vertinimo patikimumas daugeliu atvejų (daugiau kaip 95 proc.) buvo įvertintas kaip žemas, trečiojo laikotarpio UBVP daugiau kaip 90 proc. atvejų vertinimo patikimumo lygis apskritai nėra žinomas[xix]. Ypač didelį susirūpinimą kelia tai, kad visų (100 proc.) pakrančių ir tarpinių vandenų telkinių būklė nurodoma kaip bloga. Be to, upių ir ežerų vandens telkinių būklė beveik visais atvejais yra nežinoma. Labiausiai tikėtina, kad taip yra dėl itin mažo Lietuvos apžvalginio monitoringo tinklo tankumo ir nepakankamos jo aprėpties (nors pakrančių ir tarpinių vandenų telkinių monitoringo aprėptis siekia 100 proc.). Todėl nestebina tai, kad, Lietuvos prognozėmis, iki 2027 m. tik 0,6 proc. paviršinio vandens telkinių bus pasiekę gerą cheminę būklę, o likę 99,4 proc. paviršinio vandens telkinių geros cheminės būklės nepasieks[xx].

2025-02-12 Europos Komisijos ataskaitoje nurodyta, kad „vis dėlto tenka apgailestauti, kad informacija apie į vandens aplinką išleidžiamų pavojingųjų medžiagų kiekius ir jų šaltinius tebėra nepakankama. Konkrečių taršos šaltinių, trukdančių vandens telkiniams pasiekti gerą cheminę būklę, nustatyti nepavyko, o Lietuva nesudarė išsamios prioritetinių medžiagų taršos apkrovų inventorizacijos. Be to, svarbu pažymėti, kad Lietuva nepakeitė ekspertiniu vertinimu ir vandens telkinių grupavimu grindžiamų būklės nustatymo metodų faktiniais monitoringo duomenimis. Priešingai, net 94,6 proc. paviršinio vandens telkinių būklės vertinimas apskritai nebuvo atliktas. Atrodo, kad tokia padėtis neatitinka Vandens pagrindų direktyvos reikalavimų. Apibendrinant konstatuotina, kad Lietuvoje vykdomo monitoringo erdvinė ir laikinė aprėptis yra nepakankama, kad paviršinių vandens telkinių cheminę būklę būtų galima tinkamai apibūdinti pagal Vandens pagrindų direktyvos reikalavimus. Siekiant pašalinti šiuos trūkumus, būtina sukurti apžvalginio monitoringo sistemą, užtikrinančią reikiamą monitoringo tinklo tankumą ir pakankamą stebimų parametrų aprėptį“[xxi].

 

Europos Komisija išreiškė apgailestavimą, kad „Lietuva neįgyvendino ankstesnės jos rekomendacijos, todėl, neturėdama tinkamų apžvalginio monitoringo duomenų, Lietuva nurodė, kad 94 proc. paviršinio vandens telkinių cheminė būklė yra „nežinoma“.[xxii]

Aukščiau nurodyti duomenys sudaro pagrindą teigti: pirma, paviršinių vandens telkinių ekologinė būklė daugeliu atvejų neatitiko Vandens pagrindų direktyvos siekiamų tikslų; antra, neegzistuoja pakankamas faktinis pagrindas patikimai nustatyti didžiosios dalies paviršinių vandens telkinių cheminę būklę[xxiii].

Tai sudaro pagrindą teigti, kad patikimi duomenys apie paviršinių vandens telkinių būklę bei jos pokyčius per visus 3 (tris) ciklus Europos Komisijai, deja, nepateikti, nors jau beveik 30 metų veikiančioje valstybinio aplinkos monitoringo sistemoje tokie duomenys renkami[xxiv], kaupiami ir analizuojami.

 

Pastebėtina ir tai, kad Europos Komisijos tarnybų ataskaitose nurodyta informacija apie paviršinių vandens telkinių būklę Lietuvoje yra itin skurdi ir realiai nieko nepasakanti apie Vandens pagrindų direktyvos tikslų įgyvendinimo statusą ir pokytį. Jų turinio analizė sudaro pagrindą teigti, kad realių pokyčių per pastaruosius 15 metų paviršinių vandens telkinių ekologinės būklės ir (ar) ekologinio potencialo gerinimo srityje realiai neįvyko. Tą patvirtina žemiau nurodyti dokumentai:

• 2017-02-03Europos Komisijos tarnybų dokumente „ES aplinkos nuostatų įgyvendinimo peržiūra Šalies ataskaita – LIETUVA“ nurodyta, kad Lietuvos upių baseinų valdymo planuose yra spragų, dėl kurių atsiranda netikrumas dėl būklės, neigiamo poveikio ir priemonių programų efektyvumo. Pavyzdžiui, silpnųjų vietų turi stebėsena bei ekologinės ir cheminės būklės vertinimo bei klasifikacijos metodika[xxv].
• 2019-04-04Europos Komisijos tarnybų dokumente „2019 m. ES aplinkos nuostatų įgyvendinimo peržiūra. Šalies ataskaita – LIETUVA“ nurodyta, kad Lietuva yra patvirtinusi antrosios kartos upių baseinų valdymo planus pagal Vandens pagrindų direktyvą, bet dar nebaigė teikti elektroninių duomenų į Europos vandens informacinę sistemą. Todėl Europos Komisija vertinimo dar neatliko ir negalėjo įvertinti padėties ir nuo tada, kai buvo parengta pirmoji ataskaita, padarytos pažangos[xxvi].
• 2022-09-08 Europos Komisijos tarnybų dokumente „2022 m. ES aplinkos nuostatų įgyvendinimo peržiūra. Šalies ataskaita – LIETUVA“ nurodyta, kad 2021 m. gruodžio mėn. Europos Komisija paskelbė šeštąją įgyvendinimo ataskaitą, kurioje vertinamas Vandens pagrindų direktyvos įgyvendinimas. Šioje ataskaitoje pateikiamas tarpinis pažangos vertinimas dėl priemonių programų įgyvendinimo ir naujų prioritetinių medžiagų. Lietuvos vertinimo ataskaitojenustatyta, kad antrojo valdymo ciklo priemonių įgyvendinimo pažangą įvertinti buvo sunku[xxvii]. Nebuvo nuolatinės įgyvendinimo pažangos stebėsenos mechanizmų ir nuo to laiko neparengtos šalies ataskaitos dėl Vandens pagrindų direktyvos įgyvendinimo[xxviii].

 

Tai sudaro pagrindą teigti, kad Europos Komisijos nurodyti paviršinių vandens telkinių sisteminiai aplinkosaugos iššūkiai Lietuvoje taip ir neišspręsti[xxix]:

• valstybinio aplinkos monitoringo sistemos duomenų ribotas naudojimas: ekspertiniai vertinimai ir grupavimai apie paviršinių vandens telkinių būklę bei jos pokyčius vis dar nepakeisti valstybinio monitoringo faktiniais duomenimis, patvirtinančiais tikrąją (o ne išvestinę) paviršinių vandens telkinių būklę;[xxx][xxxi]
• nenustatyti taršos šaltiniai: trūksta informacijos apie pavojingųjų medžiagų išleidimo į paviršinius vandens telkinius kiekius ir jų kilmę;
• neparengtas išsamus teršalų apkrovų sąrašas;[xxxii][xxxiii]
• neįvertinta didžioji dalis paviršinių vandens telkinių cheminė būklė, dėl ko kyla abejonių, ar egzistuoja pakankamas faktinis pagrindas planuoti priemones gerai cheminei būklei pasiekti[xxxiv].

 

Quo vadis, Lietuva?

Europos Komisijos vertinimai atskleidžia ne vien nepakankamai gerą paviršinių vandens telkinių būklę Lietuvoje. Jie kelia pamatinį klausimą – ar nacionalinė aplinkos apsaugos sistema disponuoja pakankamais, patikimais ir moksliškai pagrįstais duomenimis, leidžiančiais nustatyti tikrąją paviršinių vandens telkinių būklę, identifikuoti jos pokyčių priežastis ir parinkti veiksmingas aplinkos atkūrimo priemones?

Atsakymas į šį klausimą yra kritiškai svarbus ir aplinkosauginėms byloms, kuriose yra vertinamas atsakingų subjektų padarytas neigiamas poveikis paviršinių vandens telkinių ekologinei būklei ir (ar) ekologiniam potencialui. Kaip tokį poveikį galima objektyviai nustatyti, jei jį vertinant chroniškai stokojama moksliškai patikimų faktinių duomenų apie paviršinių vandens telkinių būklę? Valstybinio monitoringo sistemos paskirtis – užtikrinti, kad valstybė turėtų objektyvią, patikimą, sistemingai renkamą ir palyginamą informaciją apie aplinkos būklę, jos pokyčius ir šiuos pokyčius lemiančius veiksnius[xxxv]. Taip ir lieka neaišku, kodėl jos faktiniai duomenys apie paviršinių vandens telkinių būklę nėra teikiami Europos Komisijai. Aplaidumas ar sąmoningas elgesys? Jei sąmoningas, ką siekiama nuslėpti? Kaip galima įgyvendinti aplinkos atkūrimo priemones, tiksliai nežinant, kokia yra paviršinio vandens telkinio būklė ir koks jai buvo padarytas neigiamas poveikis?

Pagal 2004 m. balandžio 21 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2004/35/EB dėl atsakomybės už aplinkos apsaugą siekiant išvengti žalos aplinkai ir ją ištaisyti (atlyginti) būtina atskirai nustatyti aplinkai padarytą žalą, reikšmingą neigiamą poveikį, pradinę būklę, priežastinį ryšį ir proporcingas atkūrimo priemones. Jos II priede numatytas pirminis atkūrimas, o jei juo nepavyksta visiškai atkurti pradinės būklės – papildomas atkūrimas; kompensuojamasis atkūrimas skirtas tarpiniams gamtos išteklių ir paslaugų nuostoliams kompensuoti.

Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ESTT) praktika padeda atriboti paviršinių vandens telkinių būklės vertinimą nuo atsakingų subjektų individualios atsakomybės. Pavyzdžiui, 2015 m. liepos 1 d. ESTT sprendime, priimtame byloje C-461/13, Bund für Umwelt und Naturschutz Deutschland prieš Vokietiją (Weser), kuris yra vienas svarbiausių aiškinant Vandens pagrindų direktyvos 4 straipsnį[xxxvi], yra pateikta detali analizė, kada gali pablogėti paviršinio vandens telkinio būklė, netiesiogiai pasakant, kad vien upės gilinimo darbų atlikimas ir (ar) su tuo susijęs ir (ar) nesusijęs taršos patekimas savaime nesudaro reikšmingo neigiamo poveikio, kadangi tokį poveikį reikia pagrįsti patikimais įrodymais, įrodant ekologinės būklės kokybės elemento būklės pablogėjimą viena klase.

Paviršinio vandens telkinio cheminė būklė nustatoma vertinant, ar prioritetinių medžiagų koncentracijos atitinka taikytinus aplinkos kokybės standartus. Jeigu cheminė būklė nenustatyta dėl nepakankamo monitoringo, atsiranda kelios tarpusavyje susijusios įrodinėjimo problemos.

Vertinimo klausimas	Cheminės būklės nenustatymo reikšmė
Ar buvo tarša?	Trūksta duomenų apie teršalų koncentracijas
Ar pablogėjo vandens telkinio būklė?	Sudėtinga palyginti būklę iki galimo poveikio ir po jo
Koks taršos mastas?	Sudėtinga nustatyti taršos paplitimą, trukmę ir poveikį vandens telkiniui
Kas sukėlė taršą?	Sudėtinga atskirti konkretaus ūkio subjekto poveikį nuo kitų taršos šaltinių
Kokios atkūrimo priemonės būtinos?	Sudėtinga nustatyti atkūrimo tikslus, priemonių apimtį ir jų proporcingumą

 

Europos Komisijos vertinimai atskleidžia ne vien Lietuvos paviršinių vandens telkinių ekologinės ir cheminės būklės problemas. Jie kelia gerokai platesnį klausimą – ar Lietuvos aplinkos apsaugos sistema yra pajėgi objektyviai nustatyti tikrąją paviršinių vandens telkinių būklę, identifikuoti jos pokyčių priežastis ir užtikrinti moksliškai pagrįstą atsakomybės už aplinkai padarytą žalą taikymą?

Jeigu didžiosios dalies paviršinių vandens telkinių cheminė būklė lieka nežinoma, kyla pagrįstų abejonių dėl valstybės galimybių patikimai vertinti aplinkosaugos tikslų įgyvendinimą ir planuoti veiksmingas priemones šiems tikslams pasiekti.

Šie trūkumai turi ir teisinę reikšmę. Aplinkai padarytos žalos nustatymas negali būti grindžiamas vien prielaidomis apie paviršinio vandens telkinio būklę ar taršos poveikį. Kiekvienu konkrečiu atveju būtina remtis pakankamais ir patikimais įrodymais, leidžiančiais nustatyti teisiškai reikšmingą žalą, jos mastą, priežastinį ryšį ir pagrįstas atkūrimo priemones. Todėl esminis klausimas šiandien yra ne vien tai, kiek aplinkosauginių pažeidimų nustatoma ir kiek teisinių procesų inicijuojama. Kur kas svarbiau, ar valstybė disponuoja pakankamais, moksliškai pagrįstais ir patikimais duomenimis, kad galėtų objektyviai nustatyti paviršinių vandens telkinių būklę, užtikrinti veiksmingą jų apsaugą ir taikyti teisinę atsakomybę.

Quo vadis, Lietuva? Ar link moksliškai pagrįstos ir skaidrios aplinkos apsaugos sistemos, ar link formalaus aplinkosaugos administravimo, kuriame faktinių duomenų trūkumą pernelyg dažnai pakeičia prielaidos ar „būrimas iš kavos tirščių“?

 

[i] Prieiga per internetą – https://environment.ec.europa.eu/topics/water_en.

[ii] EK 2025-07-07 ataskaitos 32 puslapis.

[iii] Požeminio vandens direktyva (https://eur-lex.europa.eu/legal-content/LT/TXT/?uri=celex%3A32006L0118), Aplinkos kokybės standartų direktyva (https://eur- lex.europa.eu/eli/dir/2008/105/oj), Potvynių direktyva (https://eur-lex.europa.eu/legal-content/LT/TXT/?uri=CELEX%3A32007L0060), Maudyklų vandens direktyva (https://eur-lex.europa.eu/legal-content/LT/TXT/?uri=celex%3A32006L0007), Miesto nuotekų valymo direktyva (https://eur-lex.europa.eu/legal- content/LT/TXT/?uri=celex%3A31991L0271), naujoji Geriamojo vandens direktyva (https://eur-lex.europa.eu/legal- content/LT/TXT/?uri=CELEX%3A32020L2184), Nitratų direktyva (https://eur-lex.europa.eu/legal-content/LT/ALL/?uri=celex%3A31991L0676), Jūrų strategijos pagrindų direktyva (https://eur-lex.europa.eu/legal- content/LT/TXT/?uri=CELEX%3A32008L0056) ir PITD (https://eur- lex.europa.eu/legal-

content/LT/TXT/?uri=CELEX%3A32010L0075).

[iv] Žr. 2017 m. lapkričio 7 d. Lietuvos Respublikos Aplinkos ministro įsakymu Nr. D1-908 “Dėl Rizikos vandens telkinių sąrašo patvirtinimo” Rizikos vandens telkinių sąrašą. Šis įsakymas buvo priimtas, Įgyvendinant Vandenų srities plėtros 2017–2023 metų programos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2017 m. vasario 1 d. nutarimu Nr. 88 „Dėl Vandenų srities plėtros 2017–2023 metų programos patvirtinimo“, 84 punktą.

[v] EK 2025-07-07 ataskaitos 32 puslapis.

[vi] Pridedamas prie Europos Komisijos komunikato Europos Parlamentui, Tarybai, Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetui ir Regionų komitetui „2025 m. aplinkos nuostatų įgyvendinimo peržiūra dėl gerovės ir saugumo, COM(2025) 420 final} – {SWD(2025) 300 final}-{SWD(205)301 final. Briuselis, SWD(2025) 316 final.

[vii] EK 2025-07-07 ataskaitos 31 puslapis.

[viii] EK 2025-07-07 ataskaitos 32 puslapis.

[ix] EK 2025-07-07 ataskaitos 32, 33 puslapiai.

[x] Pridedamas prie dokumento – „2025-02-12 Europos Komisijos ataskaita Tarybai ir Europos Parlamentui Dėl Vandens pagrindų direktyvos (2000/60/EB) ir Potvynių direktyvos (2007/60/EB) įgyvendinimo. Tretieji upių baseinų rajonų valdymo planai ir antrieji potvynių rizikos valdymo planai“ (anglų kalba – COMMISSION STAFF WORKING DOCUMENT “Third River Basin Management Plans Second Flood Hazard and Risk Maps and Second Flood Risk Management Plans Member State: Lithuania Accompanying the document REPORT FROM THE COMMISSION TO THE COUNCIL AND THE EUROPEAN PARLIAMENT on the implementation of the Water Framework Directive (2000/60/EC) and the Floods Directive (2007/60/EC) Third River Basin Management Plans Second Flood Risk Management Plans”) (toliau –2025-02-12 Europos Komisijos ataskaita), prieiga per internetą – EUR-Lex – 52025SC0028 – EN – EUR-Lex

[xi]  Žr. 2025-02-12 Europos Komisijos ataskaitos 20 puslapis.

[xii] EK 2025-07-07 ataskaitos 33 puslapis ir 2025-02-04 paskelbtas Europos Komisijos tarnybų darbinis dokumentas „Tretieji upių baseinų rajonų valdymo planai, antrieji potvynių grėsmės ir rizikos žemėlapiai ir antrieji potvynių rizikos valdymo planai. Valstybė narė – Lietuva“.

[xiii] Angl. – operational monitoring.

[xiv]  Angl. – surveillance monitoring

[xv] Apžvalginis monitoringas skirtas bendrai paviršinių vandens telkinių būklei ir jos ilgalaikiams pokyčiams vertinti, o veiklos monitoringas – vandens telkinių, kuriems kyla rizika nepasiekti aplinkosaugos tikslų, būklei ir taikomų priemonių veiksmingumui stebėti [Žr. 2025-02-12 Europos Komisijos ataskaitos 20-21 puslapiai].

[xvi]  Žr. 2025-02-12 Europos Komisijos ataskaitos 21 puslapis.

[xvii]  Žr. 2025-02-12 Europos Komisijos ataskaitos 21 puslapis.

[xviii]  Žr. 2025-02-12 Europos Komisijos ataskaitos 21 puslapis.

[xix]  Žr. 2025-02-12 Europos Komisijos ataskaitos 22 puslapis.

[xx]  Žr. 2025-02-12 Europos Komisijos ataskaitos 23 puslapis.

[xxi]  Žr. 2025-02-12 Europos Komisijos ataskaitos 24 puslapis.

[xxii]  Žr. 2025-02-12 Europos Komisijos ataskaitos 24 puslapis.

[xxiii] Tikslumo dėlei, yra svarbu atskirti realų paviršinių vandens telkinių cheminės būklės pablogėjimą nuo vertinimo metodikos ir duomenų aprėpties pasikeitimo. Pirmųjų dviejų ciklų geros cheminės būklės rodikliai buvo grindžiami grupavimu ir ekstrapoliavimu. Trečiojo ciklo nurodytas 94,6 proc. nežinomos būklės rodiklis rodo, kad trūksta patikimo pagrindo klasifikuoti paviršinių vandens telkinių didžiosios dalies cheminę būklę. Tiksliam palyginimui yra būtina patikrinti paviršinių vandens telkinių stebėsenos apimtį, metodiką ir duomenų palyginamumą. Tačiau tai nepadaryta.

[xxiv] Lietuvoje valstybinė aplinkos monitoringo sistema funkcionuoja nuo 1997 m. gruodžio 10 d. 1997 m. lapkričio 20 d. Seimas priėmė Lietuvos Respublikos aplinkos monitoringo įstatymą Nr. VIII-529, kuris įsigaliojo 1997 m. gruodžio 10 d.

[xxv] 2017-02-03 Europos Komisijos tarnybų dokumento „ES aplinkos nuostatų įgyvendinimo peržiūra Šalies ataskaita – LIETUVA“, Briuselis, SWD(2017) 48 final, pridedamas prie Komisijos komunikato Europos Parlamentui, Tarybai, Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetui ir Regionų komitetui “ES aplinkos nuostatų įgyvendinimo peržiūra. Bendri uždaviniai ir kaip bendrai siekti geresnių rezultatų”, 19 puslapis.

[xxvi] 2019-04-04 Europos Komisijos tarnybų dokumento „2019 m. ES aplinkos nuostatų įgyvendinimo peržiūra Šalies ataskaita – LIETUVA“, Briuselis, SWD(2019) 125 final, pridedamas prie Komisijos komunikato Europos Parlamentui, Tarybai, Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetui ir Regionų komitetui “ES aplinkos nuostatų įgyvendinimo peržiūra. Bendri uždaviniai ir kaip bendrai siekti geresnių rezultatų”, 18 puslapis.

[xxvii] Europos Komisija, Aplinkos generalinis direktoratas, Priemonių programų įgyvendinimo valstybėse narėse pažangos vertinimas per antrą Vandens pagrindų direktyvos planavimo ciklą. Valstybė narė: Lietuva, 2022.

[xxviii] 2022-09-08 Europos Komisijos tarnybų dokumento „2022 m. ES aplinkos nuostatų įgyvendinimo peržiūra Šalies ataskaita – LIETUVA“, Briuselis, SWD(2022) 266 final, pridedamas prie Komisijos komunikato Europos Parlamentui, Tarybai, Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetui ir Regionų komitetui “ES aplinkos nuostatų įgyvendinimo peržiūra. Bendri uždaviniai ir kaip bendrai siekti geresnių rezultatų”, 23 puslapis.

[xxix] EK 2025-07-07 ataskaitos 33 puslapis.

[xxx] Pirmajame ir antrajame UBVP Lietuva grįžo prie grupavimo ir ekstrapoliacijos, darydama prielaidą, kad beveik 100 % paviršinio vandens telkinių yra geros cheminės būklės. Staigus geros cheminės būklės paviršinio vandens telkinių skaičiaus sumažėjimas trečiuosiuose UBVP, regis, daugiausia susijęs su staigiu paviršinio vandens telkinių, kurių būklė nurodoma kaip „nežinoma“, skaičiaus padidėjimu [Originalus tekstas anglų kalba: In the 1st and 2nd RBMPs, Lithuania reverted to grouping and extrapolations to assume that almost 100% of surface water bodies were in good chemical status. The steep reduction in surface waterbodies with a good chemical status in the 3rd RBMPs seems to be mainly due to a steep increase in surface waterbodies being reported to have an ‘unknown’ status]. [Žr. EK 2025-07-07 ataskaitos 33 puslapį].

[xxxi] Be to, Lietuva nepakeitė ekspertų vertinimo ir grupavimo faktiniais monitoringo duomenimis [Originalus tekstas anglų kalba: Furthermore, Lithuania did not replace expert judgement and grouping with actual monitored data]. [Žr. EK 2025-07-07 ataskaitos 33 puslapį].

[xxxii] Informacijos apie į vandens aplinką išskiriamų pavojingųjų medžiagų kiekį ir jų šaltinius vis dar nepakanka. Konkretūs taršos šaltiniai, trukdantys gerai vandens telkinių cheminei būklei, vis dar nenustatyti, o Lietuva nesudarė išsamaus prioritetinių medžiagų teršalų apkrovų sąrašo [Žr. EK 2025-07-07 ataskaitos 33 puslapį].

[xxxiii] Tai kelia klausimų dėl Vandens pagrindų direktyvos 5 straipsnio ir II priedo bei 2008/105/EB direktyvos 5 straipsnio reikalavimų įgyvendinimo.

[xxxiv] Šie duomenys sudaro pagrindą kelti klausimą dėl galimo Vandens pagrindų direktyvos 5, 8, 11 ir 13 straipsnių bei susijusių direktyvų reikalavimų nevykdymo.

[xxxv] Lietuvoje valstybinė aplinkos monitoringo sistema funkcionuoja nuo 1997 m. gruodžio 10 d. 1997 m. lapkričio 20 d. Seimas priėmė Lietuvos Respublikos aplinkos monitoringo įstatymą Nr. VIII-529, kuris įsigaliojo 1997 m. gruodžio 10 d.

[xxxvi] Ginčo esmė: Vokietijoje buvo planuojami Vėzerio (Weser) upės gilinimo darbai, kad upe galėtų plaukti didesni laivai. Aplinkosaugos organizacija ginčijo leidimus, nes darbai galėjo pabloginti upės ekologinę būklę. Nacionaliniam teismui kilo klausimas: ar Vandens pagrindų direktyvos reikalavimas neleisti blogėti vandens būklei yra teisiškai privalomas, ar tik bendras aplinkosaugos tikslas? ESTT išaiškino du esminius dalykus: pirma – būklės blogėjimo draudimas yra privalomas. Valstybės institucijos privalo atsisakyti išduoti leidimą projektui, kuris gali pabloginti vandens telkinio būklę, išskyrus atvejus, kai teisėtai taikoma direktyvos išimtis. Antra – nebūtina, kad pablogėtų visa vandens telkinio būklės klasė. Pakanka, kad bent vieno ekologinės būklės kokybės elemento būklė pablogėtų viena klase. Jei elementas jau priskirtas žemiausiai klasei, bet koks to elemento pablogėjimas laikomas būklės pablogėjimu. Pavyzdžiui, net jeigu bendra upės ekologinė būklė lieka „vidutinė“, vieno jos kokybės elemento perėjimas iš „geros“ į „vidutinę“ gali reikšti direktyvos pažeidimo požiūriu reikšmingą pablogėjimą.