Parengė advokatų kontoros „Glimstedt“ partneris Linas Sesickas.
Parengė advokatų kontoros „Glimstedt“ partneris Linas Sesickas.
Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (toliau – ESTT) nuosekliai pabrėžia, kad valstybės narės privalo užtikrinti ne tik formalų atliekų tvarkymo teisinį reguliavimą, bet ir faktiškai veikiančią bei pakankamus pajėgumus turinčią atliekų tvarkymo infrastruktūrą. Bylose C‑494/01 (Komisija prieš Airiją) ir C‑365/97 (Komisija prieš Italiją) ESTT pažymėjo, kad ES teisės aktų reikalavimai nėra įvykdomi vien deklaratyviai, o valstybės atsakomybė vertinama pagal realų sistemos veiksmingumą ir jos gebėjimą užtikrinti aplinkos bei visuomenės sveikatos apsaugą. Todėl sprendimai, galintys lemti reikšmingą nacionalinių makulatūros perdirbimo pajėgumų sumažėjimą, turi būti vertinami ne tik individualaus ūkio subjekto kontekste, bet ir atsižvelgiant į bendrą valstybės pareigą užtikrinti veiksmingą atliekų tvarkymo sistemą bei ES pakuočių perdirbimo tikslų pasiekimą.
162,5 tūkst. tonų per metus. Tiek Lietuvoje kasmet surenkama ir perdirbti perduodama popieriaus ir kartono pakuočių atliekų. Pagrindinė pakuočių atliekų srauto dalis yra makulatūra.
Tarptautiniai perdirbimo rodikliai rodo, kad 1 (vienos) tonos popieriaus perdirbimas padeda išsaugoti apie 17 medžių ir 26,5 tūkst. litrų vandens bei sutaupyti apie 4,1 MWh energijos. Taikant šiuos koeficientus 162,5 tūkst. tonų kiekiui, tai sudaro apie 2,76 mln. medžių[i], 4,3 mlrd. litrų vandens ir 666 GWh energijos išteklių poreikio sumažėjimą[ii] [iii]. Tokio atliekų kiekio perdirbimas leidžia išlaikyti vertingą pluoštinę žaliavą žiedinėje ekonomikoje ir mažinti pirminio medienos pluošto poreikį.
Daugiau kaip 80 % nurodyto popieriaus bei kartono pakuočių makulatūros kiekio Lietuvoje perdirba viena privati bendrovė. Ji yra vienintelė tokio pobūdžio makulatūros perdirbimo gamykla ir Baltijos valstybėse.
Valstybės įsipareigojimus sukurti veiksmingą surinkimo, perdirbimo ir antrinių žaliavų panaudojimo sistemą reglamentuoja Europos Sąjungos teisė (toliau – Sąjungos teisė).
Sąjungos teisės pagrindas
Valstybės pareigos pagal 2008 m. lapkričio 19 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2008/98/EB dėl atliekų (toliau – Atliekų direktyva[iv])
Pareiga užtikrinti atliekų hierarchijos laikymąsi
Atliekų direktyva nustato, kad atliekų tvarkymas turi būti organizuojamas vadovaujantis atliekų hierarchija, pagal kurią perdirbimas yra prioritetinis būdas po atliekų prevencijos ir pakartotinio naudojimo.
Atliekų direktyvos 4 straipsnis nustato atliekų hierarchiją:
- prevencija;
- paruošimas pakartotiniam naudojimui;
- perdirbimas;
- kitoks naudojimas;
- šalinimas.
Pareiga sukurti integruotą ir tinkamą atliekų tvarkymo tinklą
Atliekų direktyva įpareigojo valstybes nares sukurti pakankamą ir integruotą atliekų tvarkymo infrastruktūrą[v]. Ja nustatomos priemonės, kuriomis siekiama apsaugoti aplinką ir žmonių sveikatą užkertant kelią atliekų susidarymui, žalingam atliekų susidarymo ir tvarkymo poveikiui arba mažinant susidarančių atliekų kiekį, atliekų susidarymo ir tvarkymo poveikį, mažinant bendrą išteklių naudojimo poveikį ir didinant tokio naudojimo efektyvumą, nes tai itin svarbu siekiant pereiti prie žiedinės ekonomikos ir užtikrinti ilgalaikį Europos Sąjungos konkurencingumą.
Atliekų tvarkymas yra viešoji funkcija, kurios tinkamas realizavimas (vykdymas) yra priskirtinas viešojo intereso aprėpčiai. Todėl atsakomybė už jos neatlikimą ir (ar) netinkamą atlikimą negali būti perkelta išskirtinai vienam ar kitam privačiam teisiniam subjektui ar susieta tik su juo, nenustačius valstybės ir (ar) jos įgaliotų institucijų atsakomybės apimties už netinkamą šios atliekų tvarkymo sistemos organizavimą ir (ar) kontrolę.
Jeigu valstybėje neatsirastų pakankamų atliekų tvarkymo sistemos pajėgumų ir (ar) sumažėtų dabartiniai, Atliekų direktyvoje nustatytas atliekų hierarchijos tikslų įgyvendinimas taptų sudėtingesnis ar praktiškai neįgyvendinamas, kadangi realiai sumažėtų galimybė atliekas paversti antrinėmis žaliavomis vidaus rinkoje.
Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (toliau – ESTT) savo sprendime[vi] expressis verbis nurodė, kad už Atliekų direktyvos 4 ir 5 straipsniuose nustatytų įsipareigojimų, susijusių su netinkamu atliekų organizavimo sistemos veiklos (funkcionavimo) priežiūros ir kontrolės užtikinimu, netinkamą vykdymą valstybei narei kyla atsakomybė[vii] [viii] [ix].
ESTT nuosekliai pabrėžia, kad valstybės narės turi ne tik priimti teisės aktus dėl atliekų tvarkymo, bet ir užtikrinti, jog realiai veiktų veiksminga atliekų surinkimo, apdorojimo ir šalinimo sistema. Vien formalus teisės aktų egzistavimas valstybės nuo atsakomybės neatleidžia.
ESTT 2010-03-04 sprendime nurodė, kad Italija pažeidė Atliekų direktyvos reikalavimus, nes nesugebėjo sukurti integruoto ir pakankamo atliekų šalinimo įrenginių tinklo, kuris leistų saugiai tvarkyti atliekas Kampanijos regione[x]. Dėl sistemos neveikimo susidarė atliekų krizė, kėlusi grėsmę žmonių sveikatai ir aplinkai.
ESTT konstatavo, kad valstybė negali teisintis organizuoto nusikalstamumo veikla, gyventojų protestais ar administraciniais sunkumais, jeigu dėl to neužtikrinamas tinkamas atliekų tvarkymo sistemos veikimas[xi] [xii] [xiii] [xiv].
Minėtoje byloje ESTT iš esmės pripažino, kad valstybės atsakomybė apima:
- atliekų tvarkymo infrastruktūros sukūrimą;
- pakankamų pajėgumų užtikrinimą;
- efektyvų planavimą;
- nuolatinę sistemos kontrolę.
Pareiga sukurti integruotą ir pakankamą tinklą apima ir pareigą sukurti sistemą, kuri veiktų efektyviai. Pagal ESTT praktiką ir Atliekų direktyvą, valstybės narės privalo sukurti tokį atliekų tvarkymo tinklą, kuris leistų kuo arčiau atliekų susidarymo vietos jas sutvarkyti bei užtikrintų savarankiškumą atliekų šalinimo srityje[xv].
Valstybės pareigos pagal Pakuočių atliekų direktyvą ir Pakuočių reglamentą
1994 m. gruodžio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 94/62/EB dėl pakuočių ir pakuočių atliekų (toliau – Pakuočių atliekų direktyva) tikslas yra mažinti pakuočių poveikį aplinkai ir suderinti valstybių narių taisykles dėl pakuočių bei jų atliekų tvarkymo.
Pagrindiniai tikslai:
- užkirsti kelią pakuočių atliekų susidarymui;
- skatinti pakuočių pakartotinį naudojimą;
- didinti pakuočių atliekų perdirbimą ir kitokį atliekų panaudojimą;
- mažinti atliekų šalinimą sąvartynuose;
- užtikrinti aukštą aplinkos apsaugos lygį visoje Europos Sąjungoje.
Pakuočių atliekų direktyva taikoma visoms pakuotėms, pateikiamoms ES rinkai, ir visoms pakuočių atliekoms, nepriklausomai nuo medžiagos rūšies, įskaitant popierių, ir ne tik jį[xvi].
2024 m. gruodžio 19 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (ES) 2025/40 dėl pakuočių ir pakuočių atliekų[xvii] (toliau – Pakuočių reglamentas) nustatė visoje Europos Sąjungoje taikomus reikalavimus pakuočių projektavimui, naudojimui, surinkimui, pakartotiniam naudojimui ir perdirbimui. Pakuočių reglamentas įsigaliojo 2025 m. vasario 11 d., o dauguma jo nuostatų pradėtos taikyti 2026 m. rugpjūčio 12 d. [xviii]
Pakuočių reglamentas nustato bendras Sąjungos teisės taisykles, skirtas sumažinti pakuočių poveikį aplinkai ir skatinti žiedinę ekonomika. Jis taip pat nustato gamintojo arba gamintojo atsakomybę perimančios organizacijos leidimą vykdyti išplėstinę gamintojo atsakomybę, tiesiogiai siedamas leidimo sąlygas su prieinamais rūšiavimo ir perdirbimo pajėgumais[xix]. Pakuočių reglamentas ypač reikšmingas vertinant Lietuvos pakuočių atliekų tvarkymo sistemą, gamintojų ir importuotojų organizacijų pareigas bei nacionalinių reguliavimo priemonių atitiktį Sąjungos teisei.
Valstybės narės privalo užtikrinti sistemų ir infrastruktūros, skirtų visų pakuočių atliekų grąžinimui ir atskiram surinkimui iš galutinių naudotojų, sukūrimą ir veikimą taip, kad surinktos atliekos būtų tvarkomos laikantis Sąjungos teisės reikalavimų ir būtų sudarytos sąlygos jų paruošimui pakartotinai naudoti bei kokybiškam perdirbimui[xx]. Siekdamos sudaryti sąlygas kokybiškam perdirbimui, valstybės narės taip pat turi užtikrinti visapusiškas surinkimo ir rūšiavimo sistemas bei infrastruktūrą.
Ši pareiga sistemiškai susijusi su Pakuočių reglamente nustatytais reikalavimais išplėstinės gamintojo atsakomybės sistemoms. Reglamentas reikalauja, kad suteikiant gamintojui arba gamintojo atsakomybę perimančiai organizacijai leidimą vykdyti išplėstinės gamintojo atsakomybės pareigas, užtikrinti būtinus rūšiavimo ir perdirbimo pajėgumus tam, kad surinktos pakuočių atliekos būtų tinkamai paruoštos ir kokybiškai perdirbtos[xxi].
Šių pareigų negalima vertinti atsietai nuo Pakuočių reglamente nustatytų privalomų perdirbimo tikslų: valstybės narės turi imtis būtinų priemonių, kad visoje jų teritorijoje iki 2025 m. gruodžio 31 d. būtų perdirbama ne mažiau kaip 65 proc. visų susidarančių pakuočių atliekų (o iki 2030 m. gruodžio 31 d. – ne mažiau kaip 70 proc.), o popieriaus ir kartono pakuočių nustatyti atitinkamai 75 proc. ir 85 proc. perdirbimo tikslai[xxii].
Pakuočių reglamento nuostatas vertinant sistemiškai, darytina išvada, kad valstybės narės pareiga negali būti suprantama vien kaip pareiga organizuoti pakuočių atliekų surinkimą[xxiii]. Surinkimo sistema turi būti suprojektuota ir administruojama taip, kad egzistuotų reali galimybė surinktas pakuočių atliekas išrūšiuoti ir perdirbti tokiu mastu, kuris leistų pasiekti Sąjungos teisėje nustatytus perdirbimo tikslus. Tai reiškia, kad kompetentingos nacionalinės institucijos, priimdamos sprendimus, galinčius reikšmingai paveikti valstybėje narėje prieinamus pakuočių atliekų rūšiavimo ar perdirbimo pajėgumus, turi įvertinti tokių sprendimų poveikį visos sistemos gebėjimui vykdyti Pakuočių reglamento reikalavimus. Priešingu atveju egzistuotų rizika, kad valstybė formaliai užtikrintų pakuočių atliekų surinkimą, tačiau realiai neturėtų pakankamų pajėgumų surinktoms atliekoms faktiškai išrūšiuoti ir perdirbti, nors būtent tokio rezultato siekia tarpusavyje susijusios Pakuočių reglamento nuostatos[xxiv].
Tais atvejais, kai dėl valstybės institucijų sprendimų esamus pakuočių atliekų rūšiavimo ar perdirbimo pajėgumus planuojama panaikinti (ar reikšmingai sumažinti), kompetentingos institucijos turi iš anksto įvertinti, ar likusių ir (ar) alternatyvių pajėgumų pakanka nepertraukiamam pakuočių atliekų sistemos veikimui ir Pakuočių reglamente nustatytiems perdirbimo tikslams pasiekti.
Valstybė narė negali organizuoti pakuočių atliekų sistemos taip, kad surinkimo pareiga būtų formaliai („ant popieriaus“) vykdoma, tačiau kartu jos pačios sprendimais, veiksmais ir (ar) neveikimu būtų naikinami (ar reikšmingai mažinami) tokios pareigos įgyvendinimui kritiškai būtini pajėgumai pakuočių atliekoms išrūšiuoti ir kokybiškai perdirbti.
Europos aplinkos agentūra[xxv] 2025 metais paskelbtoje ataskaitoje nurodė, kad Lietuva nepasiekė kai kurių 2025 metų perdirbimo tikslų. 2022 metais ji perdirbo apie 58 % pakuočių atliekų. Tai reiškė, kad iki 2025 metų tikslo dar trūko apie 7 procentinių punktų pakuočių atliekų perdirbimo srityje (58 % vietoje 65 %[xxvi])[xxvii]. Nuo 2010 metų ši tendencija Lietuvoje išliko nepakitusi. Todėl objektyvaus pagrindo manyti, kad pakuočių atliekų perdirbimo rodikliai artimiausiu metu pagerės, nėra.
Tuo tarpu Europoje popieriaus pakuočių perdirbimo vidutinis rodiklis yra apie 82 %, o visas popierius Europoje perdirbamas vidutiniškai apie 75,1 % (Europos popieriaus pramonės 2024 m. duomenys)[xxviii] [xxix] [xxx]. Lyginamieji statistiniai duomenys iškalbingai patvirtina, kad Lietuva reikšmingai atsilieka nuo daugumos valstybių narių gerosios praktikos standarto pakuočių perdirbimo srityje.
Valstybės atsakomybė už atliekų tvarkymo sistemos (ne)veikimą ir (ar) neveiksmingą veikimą
Atliekų direktyva nustato, kad atliekų tvarkymo srityje valstybė turi pasiekti konkretų rezultatą – apsaugoti žmonių sveikatą ir aplinką nuo atliekų keliamo pavojaus[xxxi] [xxxii] [xxxiii].
ESTT yra pažymėjęs, kad valstybės atsakomybė apima ne tik atliekų tvarkymo infrastruktūros sukūrimą, bet ir veiksmingą priežiūrą bei kontrolę. Kai institucijos toleruoja neteisėtą atliekų šalinimą, nesankcionuotus sąvartynus arba neužtikrina teisės aktų vykdymo, valstybė laikoma pažeidusia Sąjungos teisę[xxxiv].
Remiantis ESTT suformuotais ES teisės taikymo aiškinimais Francovich ir kitose bylose[xxxv], jei valstybė pažeidžia ES teisės nustatytas pareigas atliekų tvarkymo srityje ir dėl to asmenys patiria žalą, gali kilti valstybės atsakomybė dėl ES teisės pažeidimo.
Tokiu atveju turi būti nustatyta:
- pažeista ES teisės norma suteikia teises asmenims;
- pažeidimas yra pakankamai akivaizdus;
- egzistuoja priežastinis ryšys tarp pažeidimo ir žalos.
Apibendrinant darytina išvada, kad ESTT praktikoje suformuotas principas, kad atliekų tvarkymo sistemos sukūrimas, administravimas ir kontrolė yra pozityvi valstybės pareiga. Valstybė atsako ne tik už teisės aktų priėmimą, bet ir už faktinį sistemos veikimą.
Byla C‑297/08 (Komisija prieš Italiją) aiškiai parodė, kad neveikianti atliekų tvarkymo sistema savaime gali reikšti ES teisės pažeidimą, net jeigu problemų priežastys yra nulemtos vidaus situacijos (kaip antai įgyvendinant Bendrijos aktą iškilusių sunkumų, įskaitant susijusius su privačių asmenų pasipriešinimu), jos nepateisina iš Bendrijos teisės normų kylančių pareigų ir terminų nesilaikymo[xxxvi] [xxxvii].
ESTT taip pat nurodė, kad „kai valstybė narė, kaip tai pažymėjo ir Komisija, sudarydama „atliekų tvarkymo planus“ ar vieną iš jų Direktyvos Nr. 2006/12 7 straipsnio 1 dalies prasme, nusprendžia viena organizuoti savo teritorijos atliekų šalinimą regioniniu pagrindu, reikia daryti išvadą, kad kiekvienas regionas, turintis savo planą, privalo iš principo užtikrinti savo atliekų apdorojimą ir šalinimą kuo arčiau atliekų susidarymo vietos. SESV 191 straipsnyje įtvirtintas Bendrijos veikimo aplinkos srityje principas, pagal kurį žala aplinkai pirmiausia turėtų būti atitaisoma ten, kur daroma, reikalauja, kad kiekvienas regionas, komuna ar kitas vietos subjektas imtųsi atitinkamų priemonių, siekdami užtikrinti vietinių atliekų surinkimą, apdorojimą ir šalinimą, ir kad jos turi būti šalinamos kuo arčiau jų susidarymo vietos, kad kuo mažiau būtų pervežama (žr. 1993 m. kovo 17 d. sprendimo C-155/91 (Komisija prieš Tarybą), Rink. p. I-939, 13 punktą ir ten nurodytą teismų praktiką)“[xxxviii].
Atsakomybė už netinkamą atliekų organizavimo sistemos veiklos (funkcionavimo) priežiūrą ir kontrolę kyla valstybei narei, kaip nurodyta ESTT 2010-03-04 sprendime[xxxix], už neįvykdymą ar netinkamą įsipareigojimų pagal Atliekų direktyvos 4 ir 5 straipsnius vykdymą[xl] [xli] [xlii].
Atliekų tvarkymas yra viešoji funkcija, kurios tinkamas realizavimas (vykdymas) yra priskirtinas viešojo intereso aprėpčiai, todėl atsakomybė už jos neatlikimą ir (ar) netinkamą atlikimą negali būti perkelta išskirtinai vienam ar kitam privačiam teisiniam subjektui ar susieta tik su juo, nenustačius valstybės ir (ar) jos įgaliotų institucijų pareigų ir atsakomybės apimties.
Už įsipareigojimų pagal Atliekų direktyvos 4 ir 5 straipsnius ir (ar) Pakuočių reglamentą neįvykdymą ar netinkamą įvykdymą valstybei taikytina teisinė atsakomybė Europos Sąjungai. Taip pat jei pažeidimai (trūkumai) nebus ištaisyti laiku, bus pažeisti ir teisėti lūkesčiai[xliii], kad valstybė užtikrins savo pačios sukurtos atliekų organizavimo sistemos veiklos (funkcionavimo) tinkamą ir savalaikę priežiūrą ir kontrolę[xliv].
Jei nebus ištaisyti pažeidimai (trūkumai), susiję su Atliekų direktyvos ir (ar) Pakuočių reglamento įgyvendinimu, Europos Komisija gali inicijuoti pažeidimo procedūrą prieš Lietuvą, o neištaisius šios procedūros vykdymo metu skunde nurodytų trūkumų, pareikšti ieškinį ESTT. Pavyzdžiui, nustačiusi, kad Airijos Respublika netinkamai įgyvendino Atliekų direktyvą, Europos Komisija pagal EB 226 straipsnį pareiškė ieškinį dėl įsipareigojimų neįvykdymo Airijai[xlv], o ESTT 2005 m. balandžio 26 d. sprendime pripažino Airijos valstybės atsakomybę už sisteminį atliekų tvarkymo sistemos neveiksmingumą, įskaitant nepakankamus pajėgumus ir kontrolės trūkumus. Airijai teko pertvarkyti leidimų išdavimo sistemą, atliekų kontrolės mechanizmus ir atliekų šalinimo infrastruktūrą. Pats faktas, kad Europos Komisija siekė įrodyti „bendro ir nuolatinio pobūdžio“ pažeidimus, rodo, kad valstybės atsakomybė atliekų srityje vertinama pagal realų sistemos veikimą, o ne pagal formalų teisės aktų egzistavimą.
ESTT praktikoje valstybės pareiga apima pakankamų atliekų tvarkymo pajėgumų ir veikiančios infrastruktūros užtikrinimą. Todėl reikšmingų perdirbimo pajėgumų praradimo rizika turi būti vertinama kaip sisteminis klausimas, susijęs su valstybės gebėjimu vykdyti ES atliekų teisės reikalavimus.
Tais atvejais, kai viešojo administravimo institucijos ir (ar) nacionaliniai teismai nevykdo savo įsipareigojimų, kylančių iš Europos Sąjungos teisės aktų, privačiam asmeniui atsiranda teisė reikalauti žalos atlyginimo iš šį pažeidimą sukėlusios valstybės[xlvi] [xlvii] [xlviii] [xlix], o kartu reikalauti, kad šie pažeidimai būtų ištaisyti atliekant konkrečius veiksmus ir (ar) susilaikant nuo konkrečių veiksmų atlikimo.
Makulatūros perdirbimo pajėgumų išsaugojimas vertintinas ne tik kaip verslo ar atliekų sektoriaus, bet ir kaip strateginis valstybės interesas, tiesiogiai susijęs su Atliekų direktyvos ir Pakuočių reglamento įgyvendinimu.
Antrinių žaliavų rinkos yra esminė žiedinės ekonomikos dalis, nes būtent jos leidžia perdirbtoms medžiagoms grįžti į gamybos grandinę ir mažina priklausomybę nuo pirminių žaliavų. Didžioji dalis panaudotų medžiagų vis dar negrįžta į ekonomiką: Lietuvoje – grįžtančios medžiagos siekia vos 3,9 proc. (tiek pat kiek ir 2010 metais) ir tai yra apie tris kartus mažiau negu ES vidurkis, o medžiagų suvartojimas siekia 21,2 tonos vienam gyventojui per metus, maždaug 50 proc. daugiau nei ES vidurkis.
Valstybių narių pareiga apima ne tik surinkimo infrastruktūros sukūrimą, bet ir pakankamų rūšiavimo bei perdirbimo pajėgumų išlaikymą visoje pakuočių atliekų tvarkymo sistemoje. Priešingas aiškinimas paneigtų Pakuočių reglamento praktinį veiksmingumą (pranc. effet utile). Jeigu valstybė narė galėtų formaliai užtikrinti pakuočių atliekų surinkimą, tačiau kartu savo sprendimais panaikintų arba reikšmingai sumažintų pajėgumus, būtinus surinktoms pakuočių atliekoms išrūšiuoti ir perdirbti, Pakuočių reglamento 52 straipsnyje nustatyti privalomi perdirbimo tikslai taptų faktiškai neįgyvendinami. Tokia situacija reikštų, kad valstybė narė organizuoja sistemą taip, jog jos teisiniai įsipareigojimai vykdomi tik formaliai, nesukuriamos realios sąlygos pasiekti Sąjungos teisėje nustatytus rezultatus.
Pakuočių reglamento nuostatos pagal Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 288 straipsnį yra privalomos visa apimtimi ir tiesiogiai taikomos visose valstybėse narėse. Todėl Lietuva neturi diskrecijos pasirinkti, ar ir kaip įgyvendinti Pakuočių reglamento nustatytus reikalavimus dėl rūšiavimo ir (ar) perdirbimo pajėgumų ir (ar) privalomų perdirbimo tikslų.
2024 m. liepos 25 d. Europos Komisija išsiuntė oficialų pranešimą Lietuvai (INFR(2024)2143) dėl atliekų surinkimo ir perdirbimo tikslų nevykdymo, nuspręsdama pradėti prieš ją Sąjungos teisės pažeidimo nagrinėjimo procedūrą[l]. Jos metu įvertintas Lietuvos atliekų tvarkymo sistemos veiksmingumas, valstybės institucijų pareigų vykdymas ir valstybės atsakomybė už Sąjungos teisės pažeidimus.
2025 m. balandžio 2 d. duomenimis, ESTT buvo nagrinėjamos 309 pažeidimo bylos, susijusios su Sąjungos aplinkos teise. Iš jų 70 proc. susiję su netinkamu taikymu – Sąjungos teisės aktuose nustatytų esminių pareigų, pvz., aplinkosaugos uždavinių, nevykdymu[li] [lii].
[i] 162,5 tūkst. tonų kiekio atitikties apie 2,76 mln. medžių medienos poreikio ekvivalentas buvo apskaičiuotas taikant orientacinį 17 medžių vienai tonai popieriaus koeficientą. Tikslus perdirbimo aplinkosauginis efektas turėtų būti nustatomas atliekant gyvavimo ciklo vertinimą (LCA), lyginant perdirbimo, deginimo ir šalinimo scenarijus.
[ii] Šie dydžiai yra orientaciniai, nes faktinis aplinkosauginis poveikis priklauso nuo popieriaus ir kartono rūšies, perdirbimo technologijos ir pakeičiamo pirminio pluošto kiekio.
[iii] Šaltinis: JAV Aplinkos apsaugos agentūros publikacija; prieiga per internetą 04/21/2008: Ask Not What the Environment Can Do For You this Earth Day
[iv] Direktyva 2008/98/EB ne tik pakeitė anksčiau galiojusią Direktyvą 2006/12/EB (pastaroji panaikinta nuo 2010 m. gruodžio 12 d. pagal Direktyvos 2008/98/EB 41 straipsnį), bet ir iš esmės išplėtė bei modernizavo Europos Sąjungos atliekų teisinį reglamentavimą. Todėl nors Direktyva 2006/12/EB nebegalioja, jos galiojimo laikotarpiu susiformavusi ESTT praktika ir joje suformuluoti direktyvos aiškinimo principai neprarado reikšmės ir yra aktualūs aiškinant bei taikant Direktyvos 2008/98/EB nuostatas.
[v] Žr. Atliekų direktyvos 16 straipsnį.
[vi] Žr. ESTT (ketvirtoji kolegija) 2010 m. kovo 4 d. sprendimo byloje C-297/08 dėl 2008 m. liepos 3 d. pagal EB 226 straipsnį pareikšto ieškinio dėl įsipareigojimų neįvykdymo (Europos Komisija (ieškovė) prieš Italijos Respubliką (toliau – ESTT 2010-03-04 sprendimas) 113 punktą.
[vii] Viena iš svarbiausių priemonių, kurią valstybės narės privalo priimti įgyvendindamos Direktyvoje Nr. 2006/12 numatytą pareigą, t. y. sudaryti tvarkymo planus, kuriuose konkrečiai būtų galima numatyti „atitinkamas priemones, skatinančias atliekų rinkimo, rūšiavimo ir tvarkymo racionalizavimą“, yra numatyta šios direktyvos 5 straipsnio 2 dalyje, tai reiškia atliekų šalinimą artimiausiame objekte (žr. 2009 m. birželio 9 d. sprendimo Komisija prieš Vokietiją, C-480/06, Rink. p. I-4747, 37 punktą) [žr. ESTT 2010-03-04 sprendimo 64 punktą].
[viii] Valstybė narė, kaip tai pažymėjo ir Europos Komisija, sudarydama „atliekų tvarkymo planus“ ar vieną iš jų Direktyvos Nr. 2006/12 7 straipsnio 1 dalies prasme, ,,privalo iš principo užtikrinti savo atliekų apdorojimą ir šalinimą kuo arčiau atliekų susidarymo vietos. SESV 191 straipsnyje įtvirtintas Bendrijos veikimo aplinkos srityje principas, pagal kurį žala aplinkai pirmiausia turėtų būti atitaisoma ten, kur daroma, reikalauja, kad kiekvienas regionas, komuna ar kitas vietos subjektas imtųsi atitinkamų priemonių, siekiant užtikrinti vietinių atliekų surinkimą, apdorojimą ir šalinimą, ir kad jos turi būti šalinamos kuo arčiau jų susidarymo vietos, kad kuo mažiau būtų pervežama“ (žr. 1993 m. kovo 17 d. sprendimo Komisija prieš Tarybą, C-155/91, Rink. p. I-939, 13 punktą ir ten nurodytą teismų praktiką) [žr. ESTT 2010-03-04 sprendimo 67 punktą].
[ix] Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (toliau – SESV) 258 straipsnyje numatytas procesas dėl valstybės įsipareigojimų nevykdymo yra grindžiamas objektyvia išvada, jog valstybė narė neįvykdė įsipareigojimų pagal Sutartį arba antrinės teisės aktą (žr. 1983 m. kovo 1 d. sprendimo Komisija prieš Belgiją, 301/81, Rink. p. 467, 8 punktą ir 2006 m. gegužės 4 d. sprendimo Komisija prieš Jungtinę Karalystę, C-508/03, Rink. p. I-3969, 67 punktą). Kadangi tokia išvada, kaip ir šiuo atveju, buvo padaryta, neturi reikšmės tai, kad įsipareigojimų neįvykdymą lemia valstybės narės, kuriai jis priskirtinas, valia, jos nerūpestingumas arba techniniai sunkumai, su kuriais ji susidūrė (1998 m. spalio 1 d. sprendimo Komisija prieš Ispaniją, C-71/97, Rink. p. I-5991, 15 punktas) [žr. ESTT 2010-03-04 sprendimo 81–82 punktus].
[x] ESTT nurodė, kad šiuo požiūriu reikia patikslinti, kad SESV 258 straipsnyje numatytas procesas dėl valstybės įsipareigojimų nevykdymo yra grindžiamas objektyvia išvada, jog valstybė narė neįvykdė įsipareigojimų pagal Sutartį arba antrinės teisės aktą (žr. 1983 m. kovo 1 d. sprendimo Komisija prieš Belgiją, 301/81, Rink. p. 467, 8 punktą ir 2006 m. gegužės 4 d. sprendimo Komisija prieš Jungtinę Karalystę, C‑508/03, Rink. p. I‑3969, 67 punktą). Kadangi tokia išvada, kaip ir šiuo atveju, buvo padaryta, neturi reikšmės tai, kad įsipareigojimų neįvykdymą lemia valstybės narės, kuriai jis priskirtinas, valia, jos nerūpestingumas arba techniniai sunkumai, su kuriais ji susidūrė (1998 m. spalio 1 d. sprendimo Komisija prieš Ispaniją, C‑71/97, Rink. p. I‑5991, 15 punktas) [žr. ESTT 2010-03-04 sprendimo 81–82 punktus].
[xi] Kalbant apie vietinių gyventojų protestą dėl tam tikrų šalinimo įrenginių įrengimo, iš nusistovėjusios teismo praktikos matyti, kad valstybė narė negali remtis vidaus situacijomis, kaip antai įgyvendinant Bendrijos aktą iškilusiais sunkumais, įskaitant susijusius su privačių asmenų pasipriešinimu, tam, kad pateisintų iš Bendrijos teisės normų kylančių pareigų ir terminų nesilaikymą (žr. 1992 m. balandžio 7 d. sprendimo Komisija prieš Graikiją, C‑45/91, Rink. p. I‑2509, 20 ir 21 punktus bei 2008 m. gruodžio 9 d. sprendimo Komisija prieš Prancūziją, C‑121/07, Rink. p. I‑9159, 72 punktą) [žr. ESTT 2010-03-04 sprendimo 83 punktą].
[xii] Dėl nusikalstamos veiklos arba dėl asmenų, „veikiančių ties teisėtumo riba“, veiklos atliekų tvarkymo srityje pakanka pažymėti, kad ši aplinkybė, net ją laikant įrodyta, negali pateisinti šios valstybės narės iš Direktyvos Nr. 2006/12 kylančių įsipareigojimų nesilaikymo (minėto 2007 m. gruodžio 18 d. sprendimo Komisija prieš Italiją 51 punktas) [žr. ESTT 2010-03-04 sprendimo 84 punktą].
[xiii] Dėl už tam tikrų atliekų šalinimo infrastruktūrų įdiegimą atsakingų įmonių sutartinių įsipareigojimų nevykdymo pakanka tik priminti, kad nors force majeure sąvoka nereiškia absoliutaus negalėjimo, vis dėlto ji reikalauja, kad nagrinėjamų veiksmų neatlikimas priklausytų nuo neįprastų ir nenumatytų aplinkybių, kurių pasekmių nebuvo galima išvengti net ir imantis visų rūpestingų veiksmų ir kurios nepriklausytų nuo subjekto, kuris jomis remiasi (ESTT sprendimo McNicholl ir kt. 11 punktas) [žr. ESTT 2010-03-04 sprendimo 85 punktą].
[xiv] Rūpestinga administracinė institucija privalėjo imtis priemonių, reikiamų apsisaugoti nuo nagrinėjamų sutartinių įsipareigojimų neįvykdymo Kampanijos regione, arba siekti, kad, nepaisant minėtų trūkumų, būtų užtikrintas veiksmingas ir savalaikis infrastruktūrų, reikiamų regiono atliekoms šalinti, įdiegimas [žr. ESTT 2010-03-04 sprendimo 86 punktą].
[xv] ESTT jau turėjo galimybę pažymėti, kad viena iš svarbiausių priemonių, kurią valstybės narės privalo priimti įgyvendindamos Direktyvoje Nr. 2006/12 numatytą pareigą, t. y. sudaryti tvarkymo planus, kuriuose konkrečiai būtų galima numatyti „atitinkamas priemones, skatinančias atliekų rinkimo, rūšiavimo ir tvarkymo racionalizavimą“ (žr. ESTT 2010-03-04 sprendimo 64 punktą), yra numatyta šios direktyvos 5 straipsnio 2 dalyje, tai reiškia atliekų šalinimą artimiausiame objekte [žr. 2009 m. birželio 9 d. sprendimo Komisija prieš Vokietiją, C‑480/06, Rink. p. I‑0000, 37 punktą].
[xvi] Prie tokių medžiagų priskirtini popierius, kartonas, plastikas, stiklas, metalas, mediena ir kt.
[xvii] Angl. Packaging and Packaging Waste Regulation, PPWR.
[xviii] Išskyrus reglamento 70 straipsnyje numatytas pereinamąsias išimtis.
[xix] Žr. Pakuočių reglamento 47 straipsnio 3 dalies d punktą.
[xx] Žr. Pakuočių reglamento 48 straipsnio 1–2 dalis.
[xxi] Žr. Pakuočių reglamento 47 straipsnio 3 dalies d punktą.
[xxii] Žr. Pakuočių reglamento 52 straipsnį.
[xxiii] Žr. Pakuočių reglamento 47, 48 ir 52 straipsnius.
[xxiv] Žr. Pakuočių reglamento 47, 48 ir 52 straipsnius.
[xxv] The European Environment Agency.
[xxvi] ES-27 vidurkis.
[xxvii] Lietuva laikoma valstybe, kuriai kyla rizika nepasiekti 2025 m. nustatyto komunalinių atliekų perdirbimo tikslo ir 2025 m. bendro pakuočių atliekų perdirbimo tikslo. Tačiau šalis, panašu, juda tinkama kryptimi siekdama iki 2035 m. įgyvendinti sąvartynuose šalinamų atliekų kiekio mažinimo tikslą. 2022 m. duomenys rodo, kad Lietuvoje buvo paruošta pakartotiniam naudojimui ir perdirbta 58 % pakuočių atliekų. Todėl norint pasiekti 2025 m. nustatytus tikslus, būtinos papildomos pastangos atliekų prevencijos, rūšiavimo, pakartotinio naudojimo ir perdirbimo srityse [žr. Waste management country profile with a focus on municipal and packaging waste. Lithuania. March 2025, European Environment Agency, prieiga per internetą file].
[xxviii] Prieiga per internetą Sustainability & Circularity | www.cepi.org.
[xxix] Šaltinis: The European Paper Recycling Council (EPRC) – European Paper Recycling Council
[xxx] Europos popieriaus perdirbimo taryba (EPRC) buvo įkurta 2000 m. lapkritį kaip pramonės šakos iniciatyva, siekiant stebėti pažangą siekiant didesnių popieriaus perdirbimo tikslų. Šie tikslai išdėstyti Europos deklaracijoje dėl popieriaus perdirbimo, pirmą kartą paskelbtoje 2000 m. ir nuo to laiko atnaujinamoje kas penkerius metus. Dabartinis 2021–2030 m. Europos deklaracijos tikslas yra 76 %.
[xxxi] Jei iš faktinės situacijos neatitikties direktyvos 4 straipsnio pirmojoje pastraipoje įtvirtintiems tikslams iš tikrųjų neįmanoma tiesiogiai padaryti išvados, kad atitinkama valstybė narė tikrai neįvykdė šioje nuostatoje nustatytų įsipareigojimų, t. y. nesiėmė būtinų priemonių užtikrinti, kad atliekos būtų pašalintos nesukeliant pavojaus žmonių sveikatai ir žalos aplinkai, vis dėlto yra akivaizdu, kad tokios faktinės situacijos išlikimas, ypač jei ji sukelia didelį aplinkos būklės pablogėjimą, ilgą laiką neįsikišant kompetentingoms valdžios institucijoms, gali reikšti, kad valstybės narės viršijo diskreciją, kurią joms suteikė ši nuostata [žr. ESTT sprendimo San Rocco byloje 67–68 punktus ir ESTT 2005-04-26 sprendimo 169 punktą].
[xxxii] Europos Komisija nurodė, kad Airija nesiėmė atitinkamų priemonių sudaryti integruotą ir tolygų atliekų šalinimo įrenginių tinklą, nes daugelis įrenginių veikia be leidimo ir keldami pavojų aplinkai, kaip patvirtina, pavyzdžiui, skunde 1999/5008 nurodytų Tramore ir Kilbarry sąvartynų atvejis [žr. ESTT 2005-04-26 sprendimo 146 punktą].
[xxxiii] Integruoto ir tolygaus šalinimo įrenginių tinklo, kuris suteiktų galimybę atliekas šalinti bet kuriame iš artimiausių įrenginių, sudarymas naudojant geriausias prieinamas technologijas, nereikalaujančias pernelyg didelių išlaidų, pagal direktyvos 5 straipsnį yra vienas iš ja siekiamų tikslų (žr. 2004· m. balandžio 1 d. sprendimo Commune de Braine-le-Château ir kt., C-53/02 ir C-217/02, Rink. p. I-3251, 33 punktą ir ESTT 2005-04-26 sprendimo 149 punktą). Kadangi pastaroji nuostata aiškintina atsižvelgiant į atsargumo ir prevencijos principus, jos pažeidimas nebūtinai turi būti susijęs su realios žalos buvimu. Šioje byloje, kaip matyti iš pateiktų skundų 1997/4705,1997/4792,1999/4801,1999/5008, 2000/4408, 2000/4145 ir 2000/4633, juose nurodomos nelegalios operacijos iš tikrųjų lėmė didelį svarbių vietovių būklės pablogėjimą bei realią žalą aplinkai, tačiau Airija nesiėmė reikiamų priemonių jai atlyginti, užtikrindama vietovių būklės atkūrimą ir nelegaliai jose saugomų atliekų tinkamą šalinimą ar panaudojimą [žr. ESTT 2005-04-26 sprendimo 149 punktą].
[xxxiv] ESTT 2005 m. balandžio 26 d. sprendime byloje C‑494/01 (Komisija prieš Airiją) (Commission v Ireland) (toliau – ESTT 2005-04-26 sprendimas) konstatavo, kad valstybės pareigos pagal atliekų teisę neapsiriboja vien teisės aktų priėmimu ar atliekų tvarkymo infrastruktūros sukūrimu. Valstybė privalo užtikrinti veiksmingą kontrolę, patikrinimus, leidimų sistemą ir užkirsti kelią neteisėtam atliekų šalinimui bei neleistinų sąvartynų veiklai. Sistemingi priežiūros ir vykdymo užtikrinimo trūkumai gali būti laikomi valstybės įsipareigojimų pagal ES teisę neįvykdymu. Šioje byloje ESTT nustatė, kad, nesiimdama visų būtinų priemonių užtikrinti tinkamą 1975 m. liepos 15 d. Tarybos direktyvos 75/442/EEB dėl atliekų, iš dalies pakeistos 1991 m. kovo 18 d. Tarybos direktyva 91/156/EEB, 4, 5, 8, 9, 10, 12, 13 ir 14 straipsnių įgyvendinimą, Airija neįvykdė įsipareigojimų pagal šias nuostatas.
[xxxv] Kaip ESTT nurodė byloje Francovich ir Bonifaci prieš Italiją (C‑6/90 ir C‑9/90), valstybės narės privalo atlyginti žalą, padarytą privatiems asmenims dėl ES teisės pažeidimų, už kuriuos jos yra atsakingos. Šis principas taikomas ir tais atvejais, kai kompetentingos institucijos neužtikrina veiksmingo ES teisės aktų vykdymo ar kontrolės.
[xxxvi] Žr. ESTT 2010-03-04 sprendimo 83 punktą.
[xxxvii] Žr. 1992 m. balandžio 7 d. sprendimo C-45/91 (Komisija prieš Graikiją), Rink. p. I-2509, 20 ir 21 punktus bei 2008 m. gruodžio 9 d. sprendimo C-121/07 (Komisija prieš Prancūziją), Rink. p. I-9159, 72 punktą.
[xxxviii] Žr. ESTT 2010-03-04 sprendimo 67 punktą.
[xxxix] Žr. ESTT 2010-03-04 sprendimo 113 punktą.
[xl] Viena iš svarbiausių priemonių, kurią valstybės narės privalo priimti įgyvendindamos Direktyvoje Nr. 2006/12 numatytą pareigą, t. y. sudaryti tvarkymo planus, kuriuose konkrečiai būtų galima numatyti „atitinkamas priemones, skatinančias atliekų rinkimo, rūšiavimo ir tvarkymo racionalizavimą“, yra numatyta šios direktyvos 5 straipsnio 2 dalyje, tai reiškia atliekų šalinimą artimiausiame objekte [žr. 2009 m. birželio 9 d. sprendimo C-480/06 (Komisija prieš Vokietiją), Rink. p. I-4747, 37 punktą) [žr. ESTT 2010-03-04 sprendimo 64 punktą].
[xli] Valstybė narė, kaip tai pažymėjo ir Europos Komisija, sudarydama „atliekų tvarkymo planus“ ar vieną iš jų Direktyvos Nr. 2006/12 7 straipsnio 1 dalies prasme, ,,privalo iš principo užtikrinti savo atliekų apdorojimą ir šalinimą kuo arčiau atliekų susidarymo vietos. SESV 191 straipsnyje įtvirtintas Bendrijos veikimo aplinkos srityje principas, pagal kurį žala aplinkai pirmiausia turėtų būti atitaisoma ten, kur daroma, reikalauja, kad kiekvienas regionas, komuna ar kitas vietos subjektas imtųsi atitinkamų priemonių, siekiant užtikrinti vietinių atliekų surinkimą, apdorojimą ir šalinimą, ir kad jos turi būti šalinamos kuo arčiau jų susidarymo vietos, kad kuo mažiau būtų pervežama“ (žr. 1993 m. kovo 17 d. sprendimo C-155/91 (Komisija prieš Tarybą), Rink. p. I-939, 13 punktą ir ten nurodytą teismų praktiką) [žr. ESTT 2010-03-04 sprendimo 67 punktą].
[xlii] SESV 258 straipsnyje numatytas procesas dėl valstybės įsipareigojimų nevykdymo yra grindžiamas objektyvia išvada, jog valstybė narė neįvykdė įsipareigojimų pagal Sutartį arba antrinės teisės aktą (žr. 1983 m. kovo 1 d. sprendimo 301/81 (Komisija prieš Belgiją), Rink. p. 467, 8 punktą ir 2006 m. gegužės 4 d. sprendimo C-508/03 (Komisija prieš Jungtinę Karalystę), Rink. p. I-3969, 67 punktą). Kadangi tokia išvada, kaip ir šiuo atveju, buvo padaryta, neturi reikšmės tai, kad įsipareigojimų neįvykdymą lemia valstybės narės, kuriai jis priskirtinas, valia, jos nerūpestingumas arba techniniai sunkumai, su kuriais ji susidūrė (1998 m. spalio 1 d. sprendimo C-71/97 (Komisija prieš Ispaniją), Rink. p. I-5991, 15 punktas) [žr. ESTT 2010-03-04 sprendimo 81–82 punktus].
[xliii] Teisėtų lūkesčių principas yra vienas iš bendrųjų ES teisės principų, nuosekliai plėtojamų ESTT praktikoje.
[xliv] ESTT 1991 m. lapkričio 19 d. sprendimo sujungtose bylose C‑6/90 ir C‑9/90, dėl pretura di Vicenza (Italija) (byla C‑6/90) ir pretura di Bassano del Grappa (Italija) (byla C‑9/90) pagal EEB sutarties 177 straipsnį Teisingumo Teismui pateiktų dviejų prašymų priimti prejudicinį sprendimą šių teismų nagrinėjamose bylose tarp Andrea Francovich ir Italijos Respublikos, ir tarp Danila Bonifaci ir kt. ir Italijos Respublikos, 46 punkte nurodyta, kad valstybė narė privalo atlyginti žalą, padarytą privatiems asmenims dėl to, kad nebuvo perkelta Direktyva 80/987. Tokia pati atsakomybė kyla valstybei ir už netinkamą bet kurios perkeltos direktyvos, įskaitant ir Direktyvą 2008/98/EB, netinkamą įgyvendinimą ar neįgyvendinimą (žr. EST sprendimus Brasserie du Pêcheur ir Factortame III bylose). Brasserie du Pêcheur byloje ESTT pasakė, kad valstybės atsakomybės principas yra bendras ES teisės principas ir taikomas visiems valstybės valdžios veiksmams – parlamentui, vyriausybei, administracinėms institucijoms, tam tikrais atvejais net teismams [žr. ESTT 1996 m. kovo 5 d. sprendimą sujungtose bylose C‑46/93 ir C‑48/93]: „tarptautinėje teisėje valstybė, traukiama atsakomybėn už tarptautinio įsipareigojimo pažeidimą, yra laikoma vienu subjektu, nesvarbu, ar pažeidimą, dėl kurio atsirado žala, padarė įstatymų leidžiamoji, teisminė ar vykdomoji valdžia. Tai juo labiau taikytina Bendrijos teisės sistemai, nes visos valstybės valdžios institucijos, įskaitant įstatymų leidžiamąsias, atlikdamos savo užduotis privalo laikytis Bendrijos teisės nustatytų normų, tiesiogiai reguliuojančių asmenų padėtį“ [žr. ESTT 1996 m. kovo 5 d. sprendimo sujungtose bylose C‑46/93 ir C‑48/9 34 punktą].
[xlv] Savo ieškiniu Europos Komisija ESTT prašė pripažinti, kad Airija, nesiimdama visų būtinų priemonių, kad užtikrintų tinkamą 1975 m. liepos 15 d. Tarybos direktyvos 75/442/EEB dėl atliekų (OL L 194, p. 39), iš dalies pakeistos I-3383 2005 m. balandžio 26 d. sprendimo byloje C-494/01 1991 m. kovo 18 d. Tarybos direktyva 91/156/EEB (OL L 78, p. 32), 4, 5, 8, 9, 10, 12, 13 ir 14 straipsnių įgyvendinimą, Airija neįvykdė įsipareigojimų.
[xlvi] Tarptautinėje teisėje valstybė, traukiama atsakomybėn už tarptautinio įsipareigojimo pažeidimą, yra laikoma vienu subjektu, nesvarbu, ar pažeidimą, dėl kurio atsirado žala, padarė įstatymų leidžiamoji, teisminė ar vykdomoji valdžia. Tai juo labiau taikytina Bendrijos teisės sistemai, nes visos valstybės valdžios institucijos, įskaitant įstatymų leidžiamąsias, atlikdamos savo užduotis privalo laikytis Bendrijos teisės nustatytų normų, tiesiogiai reguliuojančių asmenų padėtį [žr. ESTT 1996 m. kovo 5 d. sprendimo 34 punktą].
[xlvii] Bendrijos teisė suteikia teisę gauti žalos atlyginimą netinkamai įgyvendinus Europos Sąjungos teisės aktus, jei yra tenkinamos trys sąlygos: pažeista teisės norma buvo siekiama suteikti asmenims teisių; pažeidimas yra pakankamai akivaizdus; yra tiesioginis priežastinis ryšys tarp nustatytos valstybei pareigos pažeidimo ir nukentėjusių asmenų patirtos žalos [žr. ESTT 1996 m. kovo 5 d. sprendimo 51 punktą].
[xlviii] Ginčai dėl valstybės atsakomybės už žalą, kuri padaryta netinkamai įgyvendinus Europos Sąjungos teisės aktus, yra susiję su valdžios institucijų viešosios teisės reglamentuojama viešojo administravimo veikla ir patenka į CK 6.271 straipsnio reglamentavimo sritį, todėl pagal ABTĮ 17 straipsnio 1 dalies 3 punktą turi būti nagrinėjami administraciniame teisme [žr., pvz., Specialios teisėjų kolegijos 2017 m. rugsėjo 18 d. nutartį teismingumo byloje Nr. T-62/2017, 2007 m. gruodžio 13 d. nutartį teismingumo byloje Nr. T-XX-62-07, 2003 m. gegužės 16 d. nutartį teismingumo byloje Nr. TK-2003-14.]
[xlix] LVAT 2019 m. kovo 21 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A-987-662/2019, nurodė, kad valstybei narei kyla pareiga nustatyti priemones, kurios užtikrintų Direktyvos tikslų įgyvendinimą, ir atlyginti žalą už Direktyvos neįgyvendinimą [žr., pvz., ESTT 1991 m. lapkričio 19 d. sprendimą sujungtose bylose C-6/90 ir C-9/90 tarp A. F. ir Italijos Respublikos ir tarp D. B. ir kt. ir Italijos Respublikos; 1996 m. kovo 5 d. sprendimą sujungtose bylose C-46/93 ir C-48/93 tarp Brasserie du Pecheur SA prieš Bundesrepublik Deutschland ir The Queen prieš Secretary of State for Transport, ex parte: Factortame Ltd ir kt.].
[l] Žr. 2024 m. liepos 25 d. Europos Komisijos pranešimą „Europos Komisija pradėjo pažeidimo nagrinėjimo procedūras prieš visas 27 ES valstybes nares dėl atliekų surinkimo ir perdirbimo tikslų neįgyvendinimo“, prieiga per internetą July infringement package: key decisions – Representation in Malta
[li] Žr. Europos Komisijos Komunikato Europos Parlamentui, Tarybai, Europos Ekonomikos ir Socialinių Reikalų Komitetui ir Regionų Komitetui „2025 m. aplinkos nuostatų įgyvendinimo peržiūra. Aplinkos nuostatų įgyvendinimas siekiant klestėjimo ir saugumo“, 2025-07-06 Briuselis, COM (2025) 420 final, 5 puslapį.
[lii] 2025 m. aplinkos nuostatų įgyvendinimo peržiūra – ketvirtoji nuo tada, kai 2016 m. Komisija pradėjo šį procesą. Ji yra periodinė Sąjungos aplinkos teisės aktų ir politikos įgyvendinimo padėties ataskaita. Šis aplinkos nuostatų įgyvendinimo peržiūros dokumentų rinkinys apima šį komunikatą, kuriame daugiausia dėmesio skiriama Europos Sąjungos masto tendencijoms, ir 27 ataskaitas apie įgyvendinimo padėtį kiekvienoje valstybėje narėje.
