Skyrybos ir vaiko interesai: ką teismas vertina nustatydamas gyvenamąją vietą ir bendravimo tvarką.

Gyvenimas kartais susiklosto taip, kad vaikus auginantys tėvai nusprendžia pasukti skirtingais keliais, bet išsaugoti bendrą atsakomybę ir rūpestį vaikų gerove. Nepriklausomai nuo to, ar tėvai buvo susituokę, vieni jautriausių ir daugiausia emocijų keliantys tokiais atvejais yra vaikų gyvenamosios vietos ir bendravimo su skyrium gyvenančiais tėvais klausimai. Kas sprendžia, jeigu tėvai nesutaria, su kuo liks gyventi vaikai? Su kuriuo iš tėvų nustatoma vaikų gyvenamoji vieta, jeigu tenka kreiptis į teismą? Kaip bus organizuojamas bendravimas su skyrium gyvenančiu tėvu ar motina? Ar gali vaikas su abiem tėvais praleisti po lygiai laiko? Ar vaiko norai yra privalomi teismui? Ir kaip teismai traktuoja situacijas, kai pats vaikas atsisako vykdyti teismo nustatytą bendravimo tvarką?

Pagal Civilinio kodekso 3.169 straipsnį, kai tėvai gyvena skyrium, vaiko gyvenamoji vieta pirmiausia nustatoma jų susitarimu. Jeigu susitarti nepavyksta, sprendimą priima teismas. Pagal šią normą nėra galimybės vaiko gyvenamąją vietą nustatyti su abiem tėvais, todėl jeigu kyla ginčas tarp tėvų dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, vaiko gyvenamoji vieta teismo sprendimu nustatoma su vienu iš tėvų.

Šis sprendimas nėra vien formalumas. Tėvas ar motina, su kuriuo nustatyta vaiko gyvenamoji vieta, pagal Civilinio kodekso 3.190 straipsnį, uzufrukto teise tvarko vaiko turtą ir paprastai sprendžia kasdienius su vaiko priežiūra susijusius klausimus. Todėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymas sukelia teisines pasekmes.

Ką teismas vertina: vaiko interesus, o ne tėvų ambicijas

Tėvų ginčai dėl vaikų gyvenamosios vietos ir bendravimo tvarkos dažnai lydimi stiprių emocijų. Pavyzdžiui, praktikoje pasitaiko atvejų, kai vienas iš tėvų nuteikinėja vaikus prieš kitą iš tėvų, neleidžia bendrauti, o tai gali pakenkti vaikų ir tėvų tarpusavio ryšiui. Tačiau teismai vadovaujasi aiškiu principu – svarbiausi yra vaikų interesai ir jų gerovė, o ne tėvų tarpusavio nesutarimai, asmeninės ambicijos ir lūkesčiai.

Spręsdamas vaikų gyvenamosios vietos ir bendravimo tvarkos klausimus, teismas vertina daugybę aplinkybių: vaiko ryšį su kiekvienu iš tėvų, tėvų asmenines savybes, požiūrį į vaiko auklėjimą, faktinį dalyvavimą vaiko gyvenime, darbo pobūdį ir galimybes skirti vaikui pakankamai laiko. Taip pat svarbu, kuris iš tėvų iki ginčo realiai rūpinosi vaiku, kiek laiko bendravo, kaip prisidėjo prie jo išlaikymo ir kasdienės priežiūros, su kuriuo iš tėvų vaikas ilgą laiką gyveno ir prie kurio yra labiau prisirišęs. Stabili vaiko gyvenamoji aplinka yra svarbi jo emociniam saugumui, todėl susiklosčiusią situaciją teismai linkę keisti tik esant esminiams faktinių aplinkybių pokyčiams.

Patariamąsias išvadas tokiose bylose teismams teikia Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos specialistai. Jie įvertina situaciją, kiekvieno iš tėvų buities sąlygas ir prieš teikdami išvadą teismui bendrauja tiek su tėvais, tiek su vaikais, jeigu jie pakankamai brandūs išreikšti savo nuomonę. Nors vaikų nuomonė yra svarbi, tačiau ji nėra privaloma teismui, nes vaiko noras ne visada sutampa su jo geriausiais interesais. Todėl susipažinęs su Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos specialistų ir vaikų, sulaukusių atitinkamos brandos, pozicijomis, teismas vis tiek priima galutinį sprendimą.

Išsprendus klausimą dėl vaikų gyvenamosios vietos nustatymo, sprendžiamas ne mažiau svarbus klausimas – skyrium gyvenančių tėvų bendravimas su vaiku. Civilinio kodekso 3.170 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad skyrium gyvenantis tėvas ar motina turi ne tik teisę, bet ir pareigą bendrauti su vaiku ir dalyvauti jį auklėjant. Vaikas taip pat turi teisę nuolat ir tiesiogiai bendrauti su abiem tėvais, nepriklausomai nuo to, kur jie gyvena. Kai tėvai nesusitaria, bendravimo tvarką nustato teismas.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad visavertei vaiko raidai būtinas abiejų tėvų dėmesys, parama ir žinojimas, kad jis yra vienodai svarbus tiek mamai, tiek tėčiui.

Šią teisę saugo ir Europos Žmogaus Teisių Teismas. Pavyzdžiui, 1996 m. rugpjūčio 7 d. sprendime byloje Johansen prieš Norvegiją, peticijos Nr. 17383/90, išaiškinta, kad vaiko ir tėvų tarpusavio ryšys yra fundamentali šeimos gyvenimo dalis, ginama Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 straipsniu. Todėl bendravimas gali būti ribojamas tik išimtiniais atvejais, kai tai būtina vaiko interesams apsaugoti. Minimalus bendravimas nustatomas tik tada, kai intensyvesnis kontaktas neatitiktų vaiko interesų.

Kodėl „50:50“ ne visada veikia

Pastaraisiais metais vis dažniau taikomas vadinamasis „50:50 procentų laiko“, arba bendratėvystės, modelis, kai vaikas su kiekvienu iš tėvų praleidžia po lygiai laiko. Pavyzdžiui, vieną savaitę praleidžia su vienu iš tėvų, o kitą savaitę – su kitu ir taip toliau. Tačiau toks modelis nėra taikomas automatiškai. Teismas, prieš nustatydamas tokią tvarką, vertina, ar tėvai gyvena netoli vienas kito, ar patogu vaikui pasiekti ugdymo įstaigą. Pavyzdžiui, tėvams gyvenant skirtinguose miestuose, nutolusiuose vienas nuo kito 100 km ar didesniu atstumu, būtų labai sudėtinga ir neekonomiška laikytis tokios bendravimo tvarkos, nes kas antrą savaitę kiekvieną darbo dieną vaiką tektų ilgai vežti į kitą miestą lankyti darželį ar mokyklą. Taip pat vertinama, koks yra tėvų darbo grafikas, kokie vaiko socialiniai ryšiai su kiekvieno iš tėvų gyvenamąja aplinka, koks vaiko amžius. Jeigu vaikas yra mažametis, teismas gali nuspręsti, kad kol kas vaikui svarbiau stabilesnė ir mažiau kintanti aplinka. Todėl kiekvieną kartą situacija vertinama individualiai, ar toks modelis iš tiesų atitinka vaiko interesus, ar bendravimo tvarka praktiškai bus įvykdoma.

Teismas taip pat gali nustatyti ir pereinamąjį laikotarpį, skirtą vaikui paaugti ir (ar) skyrium gyvenančio tėvo (motinos) ryšiui su vaiku sustiprinti. Tokiais atvejais, pavyzdžiui, metus laiko vaikas su skyrium gyvenančiu tėvu (motina) bendrauja kas antrą mėnesio savaitgalį ir vieną dvi darbo dienas vakarais po ugdymo užsiėmimų kiekvieną savaitę. Pasibaigus pereinamajam laikotarpiui – kas antrą savaitę pas tėvą, o kas antrą – pas motiną.

Jeigu laikui bėgant situacija pasikeičia – pasikeičia vaiko amžius, poreikiai, santykis su tėvais ar vienu iš jų, ugdymo režimas ar požiūris į nustatytą tvarką – bendravimo tvarka gali būti keičiama. Tokiu atveju sprendžiama, ar sena bendravimo tvarka nebeatitinka vaiko poreikių, tėvų galimybių, ar nauja tvarka geriau juos atitiks.

Galiausiai, dėl tėvų bendravimo su vaikais tvarkos nustatymo neužtenka vien priimto teismo sprendimo. Jis turi būti ir realiai vykdomas. Jei vienas iš tėvų neturi galimybės bendrauti su vaiku (jam nesudaromos sąlygos bendrauti ir pan.), galima kreiptis į teismą dėl vykdomojo rašto pagal nustatytą bendravimo tvarką išdavimo ir pateikti jį vykdyti antstoliui. Šiuo atveju svarbu, kad antstolis negali priversti vaikų bendrauti su tėvais, ypač jeigu jie patys atsisako tai daryti. Tačiau už teismo patvirtintos bendravimo tvarkos nevykdymą teismas, gavęs antstolio prašymą, gali skirti piniginę baudą.

Vis dėlto teismų praktika pabrėžia, kad bendravimo tvarkos negali būti laikomasi vien mechaniškai. Augant vaikui, didėja jo gebėjimas savarankiškai išreikšti nuomonę, todėl tam tikrais atvejais, kai pats vaikas atsisako bendrauti, vaiko santykiai su skyrium gyvenančiu tėvu (motina) yra konfliktiški, bendravimo tvarka nebeatitinka vaiko poreikių, teismas piniginės baudos už teismo patvirtintos bendravimo tvarkos nevykdymą gali neskirti. Tokiu atveju svarbu ir tai, ar tėvai tarpusavyje bendradarbiauja, ar ne, skatina ar neskatina vaiką bendrauti su skyrium gyvenančiu tėvu (motina) ir kt. Tėvų ir vaikų nesutarimai dėl tarpusavio bendravimo gali lemti teismo sprendimą pakeisti esamą bendravimo tvarką, tačiau jos pakeitimai toli gražu nereiškia, kad išsispręs tėvų ir vaikų bendravimo problemos. Teisė nereglamentuoja kasdienių emocinių ir psichologinių tėvų ir vaikų santykių aspektų – pavyzdžiui, tarpusavio prisirišimo, bendravimo stiliaus, emocinio artumo ar auklėjimo subtilybių. Šie santykiai daugiausia priklauso nuo individualių šeimos narių savybių, jų vertybių ir tarpusavio bendravimo. Kitaip tariant, teismas gali pakeisti bendravimo tvarką, tačiau negali išspręsti tėvų ir vaikų bendravimo problemų.

Taigi, tėvai gali pasukti skirtingais keliais ir nutraukti tarpusavio santykius, tačiau jų tėvystė bendriems vaikams ir prigimtinė prievolė juos auginti išlieka. Lietuvos teisė ir teismų praktika nuosekliai pabrėžia, kad vaikas turi teisę išsaugoti tvirtą ryšį su abiem tėvais, o kiekvienas sprendimas – tiek dėl gyvenamosios vietos, tiek dėl bendravimo tvarkos – turi būti priimamas galvojant ne apie tėvų tarpusavio konfliktus, o apie tai, kas geriausia vaikui.

Šeimos ir asmeninių teisinių klausimų sprendimui susipažinkite su mūsų šeimos turto valdymo ir asmeninės gerovės paslaugomis.