Vaiko išvežimas gyventi į kitą valstybę: kada tai teisėta ir kokios pasekmės pažeidus įstatymus?

Tėvams nusprendus pasukti skirtingais keliais ir gyventi skirtingose valstybėse, natūraliai kyla klausimas, kaip sprendžiama situacija, jeigu vienas iš tėvų nusprendžia su vaiku išvykti gyventi į užsienį ir kaip sprendžiamas šis klausimas kitam iš tėvų nesutinkant?

Vaikų teisių ir interesų svarba bei klausimo sprendimas šeimoje ir teisme

Svarbu suprasti, kad visi su vaikais susiję klausimai ir sprendimai priimami atsižvelgiant į prioritetinės vaiko teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principą. Taigi, pirmiausia atsižvelgiama į tai, kas geriausia vaikui. Vaikas turi teisę gyventi kartu su tėvais, būti auklėjamas ir aprūpinamas savo tėvų šeimoje. Europos Žmogaus Teisių Teismas yra išaiškinęs, kad, vaiko ir tėvų interesams išsiskyrus, pirmenybė teikiama vaiko interesams (Sommerfeld prieš Vokietiją, peticijos Nr. 31871/96, 2003 m.).

Pagal Lietuvos teisę, kol vaiko gyvenamoji vieta nenustatyta susitarimu ar teismo sprendimu, abu tėvai klausimus dėl vaiko sprendžia kartu. Tai taikoma ir tėvams, gyvenantiems kartu, ir išsiskyrusiems. Dėl vaiko išvykimo nuolat gyventi į užsienį tėvai taip pat sprendžia kartu, bendru sutarimu. Tėvams nesutarus, pirmiausia privaloma kreiptis į mediatorių, o tik tada nesusitarus ginčą sprendžia teismas.

Lietuvoje taikomas Europos Sąjungos Tarybos 2019 m. birželio 25 d. Reglamentas (ES) 2019/1111 taip pat nustato, kad, tėvams nesutariant dėl vaiko perkėlimo gyventi į kitą valstybę, sprendimą priima vaiko įprastinės gyvenamosios vietos valstybės teismai. Reglamentas nėra specialiai skirtas tėvų ginčams dėl vaiko perkėlimo. Jis nustato bendrą taisyklę, kad tėvų pareigų klausimus sprendžia vaiko įprastinės gyvenamosios vietos valstybės teismai. Be to, jis taikomas tik tada, kai vaikas gyvena Europos Sąjungos valstybėje narėje, išskyrus Daniją.

Jeigu tėvai nesutaria dėl persikėlimo su vaiku į užsienio valstybę, o tėvas ar motina neteisėtai su vaiku išvyksta ten gyventi, kitas iš tėvų turi teisę remdamasis 1980 m. spalio 25 d. Konvencijos dėl tarptautinio vaikų grobimo civilinių aspektų (toliau – Hagos konvencija) nuostatomis pareikšti prašymą grąžinti iki 16 metų vaiką. Nors pagrobėjas gali būti bet kuris asmuo, tačiau dažniausiai juo tampa vienas iš vaiko tėvų.

Tarptautinis vaikų grobimas yra dažnesnis reiškinys, nei paprastai manoma. Pavyzdžiui, 2024 m. pasaulyje užregistruoti 1 946 prašymai grąžinti vaiką pagal Hagos konvenciją. Iš jų daugiau nei pusė (52,47 proc.) pateikti Europos Sąjungos valstybėms narėms.

Teisėtas ar neteisėtas išvežimas?

Svarbu atriboti dvi skirtingas situacijas: teisėtą vaiko persikėlimą su vienu iš tėvų gyventi į užsienio valstybę ir neteisėtą – įvykdytą pažeidžiant įstatymų normas. Teisėtas išvežimas gali padėti užtikrinti sklandų apsigyvenimą užsienyje ir sėkmingą integraciją. Neteisėtas išvežimas gali lemti vaiko grąžinimą į tą valstybę, iš kurios buvo išvežtas, ir tolesnio teismo proceso dėl vaiko gyvenamosios vietos pradžią.

Pagal Hagos konvenciją, vaiko išvežimas laikomas neteisėtu, jei: a) pažeidžiamos globos teisės pagal valstybės, kurioje vaikas nuolat gyveno prieš pat jį išvežant ar laikant, įstatymus; b) jei išvežimo ar laikymo metu tomis teisėmis buvo kartu ar atskirai naudojamasi arba būtų buvę naudojamasi, jei vaikas nebūtų išvežtas ar laikomas. Globos teisės, nurodytos a punkte, gali būti suteiktos pagal įstatymą arba teismo ar administracinės institucijos sprendimu, arba pagal susitarimą, turintį teisinę galią pagal tos valstybės įstatymus.

Paprastai tariant, vaiko išvežimas yra neteisėtas, jei vienas iš tėvų tai padaro be kito sutikimo, nors kitas iš tėvų turėjo teisę kartu spręsti, kur vaikas gyvens. Ar jis tokią teisę turėjo, sprendžiama pagal valstybės, kurioje vaikas gyveno iki išvežimo, įstatymus, teismo sprendimą ar tėvų susitarimą.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad teisę išvežti vaiką, kurio nuolatinė gyvenamoji vieta yra Lietuvoje, nuolat gyventi į užsienį turi tas iš tėvų, su kuriuo nustatyta vaiko gyvenamoji vieta, tačiau tik gavęs rašytinį kito iš tėvų sutikimą. Jei kitas iš tėvų sutikimo neduoda, ginčą sprendžia teismas. Taigi, negavus sutikimo dėl vaiko išvežimo, vaikas teisėtai išvežamas gali būti tik su teismo leidimu. Leidimo ar sutikimo nereikia gauti, pavyzdžiui, jeigu kito iš tėvų valdžia vaikui neterminuotai apribota teismo sprendimu.

Norintis su vaiku išvykti tėvas ar motina turi pareigą įrodyti teismui, kad išvykimas geriausiai atitinka vaiko interesus ir iš esmės nepažeidžia kito iš tėvų teisių. Teismas vertina, ar persikėlimas yra būtinas vaikui, ar nepažeis jo teisės išlaikyti ryšį su atskirai gyvenančiu tėvu ar motina.

Atsakant į šiuos klausimus vertinama daugelis aplinkybių. Pavyzdžiui, Klaipėdoje nagrinėtoje byloje motina prašė leisti be tėvo sutikimo išsivežti sūnų gyventi į Taliną, kur jos sugyventinis gavo geriau apmokamą darbą. Teismas leido motinai išsivežti vaiką be tėvo sutikimo gyventi į Estiją. Teismas atsižvelgė į tai, kad vaikas beveik šešerius metus nepertraukiamai gyveno su motina, o duomenų apie netinkamą jo priežiūrą nebuvo. Taline vaikas turėjo tinkamas gyvenimo sąlygas, mokėsi tarptautinėje mokykloje ir lankė būrelius. Be to, pats vaikas išreiškė norą ten gyventi. Svarbi aplinkybė, kad vaiko ryšys su tėvu išliko – jie bendravo kas savaitę nuotoliniu būdu, tėvas susitikdavo su vaiku per atostogas.

Europos Žmogaus Teisių Teismas byloje Penchevi prieš Bulgariją (peticijos Nr. 77818/12, 2015 m.) ir byloje Dimova ir Peeva prieš Bulgariją (peticijos Nr. 20440/11, 2017 m.) nurodė, kad teismai turi atsižvelgti tiek į vaiko interesus, tiek į persikeliančio tėvo ar motinos judėjimo laisvę. Teismo sprendimas turi būti priimtas tik iš esmės išanalizavus vaiko situaciją, įvertinus jo interesus ir tolesnio bendravimo su kitu iš tėvų galimybes.

Siekiant nustatyti, ar išvežimas buvo teisėtas ar ne, svarbu išsiaiškinti, kuris iš tėvų turėjo vaiko globos teises ir kur buvo nuolatinė jo gyvenamoji vieta iki išvežimo.

Globos teisės reiškia ir apima teisę rūpintis vaiku, visų pirma teisę nustatyti vaiko gyvenamąją vietą. Pavyzdžiui, Europos Sąjungos Teisingumo Teismas byloje J. McB. prieš L. E. (Nr. C-400/10 PPU, 2010 m.) nustatė, kad Airijoje nesusituokę tėvai nuo 2008 m. daugiau kaip dešimt metų gyveno kartu, turėjo tris vaikus, ir tėvas aktyviai dalyvavo juos auginant. 2009 m. liepos 25 d. motina su vaikais išskrido į Jungtinę Karalystę (Angliją). Teismas išaiškino, kad Airijoje nesusituokęs tėvas neturėjo nustatytų vaikų globos teisių, todėl motinos išvykimas su vaikais į Angliją buvo pripažintas teisėtu jos laisvo judėjimo teisės įgyvendinimu.

Vaiko nuolatinė gyvenamoji vieta Hagos konvencijoje nėra konkrečiai apibrėžta sąvoka. Ji nustatoma kiekvienu atveju atskirai, pagal faktinę vaiko gyvenimo situaciją, o ne pagal deklaruotą jo adresą. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas yra nurodęs, kad tai vieta, kurioje vaikas yra tam tikru laipsniu integravęsis į socialinę ir šeimos aplinką. Vertinama, kiek laiko ir kokiomis aplinkybėmis vaikas gyvena valstybėje, ar lanko mokyklą ar darželį, kokią kalbą vartoja, ar turi ten draugų, veiklų ir giminių (2009 m. balandžio 2 d. sprendimas byloje A, C-523/07). Tačiau konkretus laikotarpis ar atskaitos taškas nėra nustatyti. Ilgesnis gyvenimo valstybėje laikas (pavyzdžiui, 5 metai) yra svarbus požymis, bet ne vienintelis.

Klasikinis vaiko neteisėto išvežimo atvejis gali atrodyti, pavyzdžiui, taip: teismo sprendimu vaiko gyvenamoji vieta nustatyta su motina. Vaikas penkerius metus gyveno su ja Lietuvoje, lankė čia darželį, o su tėvu matydavosi savaitgaliais. Vieną dieną tėvas, neprašęs motinos sutikimo ir nesikreipęs į teismą, slapta išveža vaiką gyventi į užsienį ir neatskleidžia, kur jis yra. Taigi, vaikas gyveno Lietuvoje, pagal teismo sprendimą ir Lietuvos teisę motina turėjo teisę spręsti, kur vaikas gyvens, ir ja realiai naudojosi, nes vaikas gyveno su ja. Tėvas išvežė vaiką be jos sutikimo. Yra pagrindas konstatuoti neteisėto vaiko išvežimo faktą. Be to, neteisėtu galėtų būti pripažintas ir vaiko negrąžinimas motinai po suderintų atostogų užsienyje, kai motina sutiko tik su laikina tėvo ir vaiko kelione.

Taigi, siekiant nustatyti, ar vaiko išvežimas gyventi į užsienį buvo teisėtas ar ne, atsižvelgiama į konkrečią situaciją, kuris iš tėvų turėjo vaiko globos teises, kur buvo nuolatinė jo gyvenamoji vieta iki išvežimo ir ar tai padaryta be kito iš tėvų sutikimo.

Ką daryti, jeigu vaikas išvežtas gyventi į užsienį neteisėtai?

Asmuo, kurio globos teisės pažeistos, gali kreiptis į vaiko gyvenamosios vietos valstybės arba bet kurios kitos Hagos konvencijos šalies centrinę įstaigą, kuri inicijuoja procesą dėl vaiko grąžinimo. Hagos konvencija suteikia teisę sprendimą dėl vaiko grąžinimo priimti teismo ar administracinei institucijai. Pavyzdžiui, jeigu vaikas neteisėtai atvežtas ar neteisėtai laikomas Lietuvos Respublikoje, byla nagrinėjama Vilniaus apygardos teisme.

Lietuvoje deleguota centrinė įstaiga yra Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba. Jeigu vaikas iš Lietuvos neteisėtai išvežtas į užsienio valstybę, prisijungusią prie Hagos konvencijos, globos teises turintis asmuo gali užpildyti ir Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybai pateikti tarnybos interneto puslapyje esančią prašymo formą. Tarnyba, esant pagrindui, inicijuoja vaiko grąžinimo procedūrą, bendradarbiauja su kitų valstybių centrinėmis įstaigomis.

Nors sprendimas dėl vaiko grąžinimo turi būti priimamas kuo sparčiau, praktikoje procesai užtrunka. 2021 m. duomenimis, tarp Europos Sąjungos valstybių narių nuo prašymo gavimo iki galutinio rezultato vidutiniškai praeidavo 192 dienos, o pasaulyje – 207 dienos.

Jei vaikas yra neteisėtai išvežtas arba laikomas ir nėra praėjęs vienerių metų terminas nuo tos dienos, kai vaikas buvo neteisėtai išvežtas ar laikomas, bylą nagrinėjanti institucija nurodo vaiką tuojau pat grąžinti. Net jei procesas buvo pradėtas praėjus vienerių metų terminui, teismo ar administracinė institucija nurodo grąžinti vaiką, nebent būtų įrodyta, kad vaikas jau prisitaikė prie naujos aplinkos.

Institucija neprivalo nurodyti grąžinti vaiką, jei įrodoma, kad: a) asmuo, įstaiga ar kita organizacija, kuri rūpinosi vaiku, vaiko išvežimo ar laikymo metu iš tiesų nesinaudojo globos teisėmis arba neprieštaravo ar vėliau sutiko, kad vaikas būtų išvežtas ar laikomas; arba b) yra didelė rizika, kad vaiką grąžinus jam būtų padaryta fizinė ar psichinė žala arba kad vaikas paklius į kitą netoleruotiną situaciją. Galima atsisakyti grąžinti vaiką, jei nustatoma, kad pats vaikas prieštarauja grąžinimui ir jau yra sulaukęs tokio amžiaus ir brandos, kai tikslinga atsižvelgti į jo nuomonę.

Svarbu suprasti, kad grąžinimo atveju nesprendžiama, su kuriuo iš tėvų vaikas turi toliau gyventi. Grąžinimo tikslas – atkurti padėtį iki išvežimo, kad tėvų ginčą vėliau išspręstų vaiko gyvenamosios vietos valstybės teismas.

Kaip minėta, ši procedūra taikoma, kai vaikas išvežamas į valstybę, kuri yra Hagos konvencijos narė. Kai vaikas išvežamas į valstybę, kuri nėra Hagos konvencijos narė, greito grąžinimo mechanizmo nėra, o vaiko grąžinimas priklauso nuo tos valstybės vidaus teisės ir diplomatinių pastangų.

Apibendrinant, teisėtai vaiką išvežti iš Lietuvos gyventi į kitą valstybę galima tik gavus kito iš tėvų rašytinį sutikimą arba teismo leidimą. Teismas leidimą suteiks, jei bus įrodyta, kad persikėlimas geriausiai atitinka vaiko interesus, o ryšys su kitu iš tėvų bus realiai išsaugotas. Vienašališkas išvežimas nesuteikia pranašumo: vaikas gali būti grąžintas, o jo gyvenamosios vietos klausimo tai neišsprendžia. Vaiko neteisėto išvežimo atveju globos teises turinčiam tėvui ar motinai svarbiausia veikti greitai: kreiptis į valstybės centrinę instituciją kuo anksčiau, kol nepraėjo metai laiko, ir vaikas neprisitaikė prie naujos aplinkos.