Įmonės, parduodančios prekes ir (ar) teikiančios paslaugas vartotojams, susiduria su neatsiskaitymo už prekes ar paslaugas problema. Ši problema gali būti sprendžiama įvairiais būdais, tačiau vienas iš populiariausių ir paprasčiausių – skolos (reikalavimo) arba jos administravimo perleidimas tretiesiems asmenims.

Reikalavimo perleidimas (cesija) – tai įprastai už tam tikrą atlygį trečiajam asmeniui perleidžiama reikalavimo teisė į skolininką, t. y. pasikeičia pats kreditorius, kuriam skolininkas privalo sumokėti skolą. Skolos administravimo perleidimas pasirenkamas tada, kai norima išlaikyti reikalavimo teisę į skolininką, tačiau nenorima skirti laiko, žmogiškųjų ir kitų išteklių skolos išieškojimo procedūrai. Tokiu atveju šį darbą (paprastai už tam tikrą atlygį) kreditorius patiki skolų išieškojimo įmonei, advokatui ar kitam paslaugų teikėjui. Įprastai reikalavimo teisė parduodama pigiau nei jos nominali vertė, tačiau skolos administravimo paslaugos taip pat kainuoja. Tad sprendimas, kuriuo būdu geriausia susigrąžinti įsiskolinimą, priklauso nuo konkrečios situacijos.

Aktualūs pakeitimai įsigalioja nuo lapkričio 1 d.

Lietuvoje nėra specialaus teisės akto, kuris reglamentuotų skolų administravimo ir išieškojimo įmonių veiklą, taip pat ir to, kada bei kaip galima perleisti vartotojų skolas. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (CK) 6.109 straipsnyje tik nurodyta prievolė informuoti vartotoją arba gauti jo išankstinį sutikimą dėl reikalavimo perleidimo, tačiau praktiškai kreditoriai dažniausiai pasirenka tik informuoti skolininką po įvykusio fakto.

Siekdama aiškesnio ir skaidresnio vartotojų informavimo, 2024 m. birželio 13 d. Lietuvos Respublikos Seimas priėmė Lietuvos Respublikos vartotojų teisių apsaugos įstatymo (toliau – Įstatymas) 40 straipsnio pakeitimo ir Įstatymo papildymo 61 straipsniu įstatymą Nr. XIV-2749 (toliau – Įstatymo pataisos). Juo nustatytos naujos taisyklės dėl vartotojų informavimo apie skolos ar jos administravimo perleidimą tretiesiems asmenims. Šie pakeitimai įsigalios nuo 2024 m. lapkričio 1 d.

Naujasis Įstatymo 61 straipsnis nustato, kad prekių pardavėjai ir (ar) paslaugų teikėjai gali perleisti vartotojo skolos administravimą ar pačią reikalavimo teisę tik po to, kai buvo pateiktas pranešimas vartotojui dėl visos skolos sumokėjimo, ir nuo to kreipimosi praėjo mažiausiai 30 dienų. Pranešime apie skolos sumokėjimą turi būti nurodomas reikalavimo pagrindas (pvz., sutartis, sąskaita), skolos dydis, apmokėjimo terminas ir kita svarbi informacija. Ji turi būti pateikta vartotojui paprasta, suprantama kalba, raštu (popieriuje ar kitoje patvariojoje laikmenoje). Taip pat yra naujos pareigos skolų išieškojimo įmonėms, kurios turi pateikti aiškius duomenis apie save, kreditorių, reikalavimo pagrindą, skolos dydį ir kt. Šalys įpareigotos veikti garbingai, sąžiningai, gerbti vartotojų duomenis ir privatumą.

Taip pat pakeistas Įstatymo 40 straipsnis, nustatant, kad nesilaikant naujųjų Įstatymo 61 straipsnio reikalavimų, Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba gali skirti baudą nuo 500 iki 5 000 eurų.

Pakeitimuose – ir privalomas informavimas

Įstatymo pataisos įpareigoja vartotoją informuoti iš anksto (iki reikalavimo teisės ar skolos administravimo perleidimo) ir tada laukti bent 30 dienų. Taip siekiama, kad vartotojas galėtų laiku sužinoti apie planuojamus veiksmus ir, jei norės, nedelsiant sumokėti skolą. Žinoma, tai reikalauja papildomų išteklių iš pačių prekes parduodančių ar paslaugas teikiančių įmonių, todėl kyla klausimų dėl šio reikalavimo proporcingumo ar realaus efektyvumo. Pavyzdžiui, ar tie, kurie sąmoningai neatsiskaito, bus linkę reaguoti į dar vieną pranešimą?

1. Abejonės dėl ūkinės laisvės ir proporcingumo. Įmonės patirs naujas laiko, finansines bei žmogiškųjų išteklių sąnaudas, ruošdamos pranešimus, išsiųsdamos juos ir laukdamos 30 dienų. Ar šis ribojimas tikrai pagrįstas?
2. Ar pranešimas išspręs nesumokėjimo problemą? Daugybė vartotojų, kurie piktybiškai nesumoka, tikėtina, nesumokės ir gavę pranešimą. Tad tai gali tapti formaliu veiksmu, kurio nauda abejotina.
3. Dvigubas informavimas. Remiantis Įstatymo 61 str. 2 d., informaciją turi pateikti pirminis kreditorius, o 61 str. 3 d. – išieškojimo paslaugų teikėjas, jau po fakto. Taigi vartotojas formaliai gaus 2 pranešimus.
4. Nėra sprendžiama skolos administravimo išlaidų problema. Aiškinamajame rašte pripažįstama, kad skolų išieškojimo įmonių taikomos sąnaudos kartais būna nepagrįstai didelės, bet naujasis Įstatymo 61 straipsnis nenumato jokių ribų, kurios apsaugotų vartotojus nuo perteklinių išlaidų.
5. Kita išeitis – kreiptis tiesiogiai į teismą. Tokiu būdu kreditoriui nebereikėtų laukti 30 dienų, kol pranešimas vartotojui pasieks jį ir baigsis nustatytas terminas. Vis dėlto tiesioginis kreipimasis į teismą gali reiškia didesnį darbo krūvį teismuose ir papildomas bylinėjimosi išlaidas, kurias galiausiai gali tekti sumokėti pačiam vartotojui.

Įstatymo pataisose – ir galimybės, ir abejonės

Viena vertus, naujosios nuostatos suteikia vartotojui aiškų terminą (30 dienų), per kurį jis gali apmokėti skolą, išvengdamas papildomų išlaidų. Tai atitinka vartotojų teisių apsaugos stiprinimo tendenciją. Kita vertus, abejojama, ar toks dvigubas informavimas bus pakankamai naudingas, ypač jei dalis vartotojų yra nepasiryžę ar negalintys atsiskaityti laiku.

Be to, neišspręsta bendra skolų administravimo išlaidų problema: kol ji nepatenka į griežtesnį teisinį reglamentavimą, vartotojas, net neinformuotas iš anksto, galiausiai gali patirti papildomas dideles skolų administravimo sąnaudas. Kita vertus, ūkinės veiklos laisvė ribojama papildoma pranešimo tvarka, ir natūralu, kad dalis įmonių dėl to rinksis teismų kelią, kas gali padidinti teismų darbo krūvį ir dar labiau apsunkinti vartotojų padėtį, nes teks padengti bylinėjimosi išlaidas.

Publikaciją parengė advokatų kontoros „Glimstedt“ teisininkas Markas Dobrovolskis.