Dar visai neseniai žalioji energetika buvo siejama su turtingų valstybių ir pasiturinčių visuomenių įvaizdžiu. Silpnesnės ekonomikos šalys negalėdavo sau to leisti. Tačiau šiandien, pasak energetikos srityje dirbančių ekspertų, situacija yra pasikeitusi iš esmės: nyksta net tos senosios elektrinės, kurios gamindavo elektrą ir finansiškai jau buvo atsipirkusios, su kuriomis žaliajai energijos gamybai investicijų prasme buvo sunku konkuruoti.

Pasak energetikos eksperto Daivio Virbicko, pasenusias elektrines tenka uždaryti, o kuo jas pakeisti, variantų nėra tiek jau ir daug. „Žalioji energetika – tiek saulė, tiek vėjas – yra viena iš tų alternatyvų. Dažnai dabar kalbama apie atominę energetiką. Tokios šalys kaip Estija, Lenkija ne tik kalba, bet ir daro žingsnius. Europos Komisija atominę elektrinę yra pripažinusi kaip švarią ir draugišką aplinkai. Senąsias elektrines galima pakeisti saule, vėju, na, ir atomine. Tai nėra prabanga, tai yra būtinybė“, – pabrėžia Europos energetikos reguliavimo srityje 2013–2020 m. laikotarpiu „Lidgrid“ vadovo pareigas ėjęs D. Virbickas.

Lietuva – daugiausia elektros energijos importuojanti šalis Europoje. Šiuo metu importuojama apie 8,6 TWh elektros energijos per metus. Pagal elektros perdavimo sistemos operatoriaus „Lidgrid“ prognozes, iki 2030 metų šie skaičiai augs iki 43 proc. O tai yra apie 14,5 TWh elektros deficito, kurį taip pat reikės importuoti.

Advokatų kontoros „Glimstedt“ energetikos teisės praktikos grupės vadovas Mindaugas Jablonskis pažymi, kad nors daugelis mano, jog toks importas yra begalinis ir neišsemiamas ir kaimyninės šalys mumis pasirūpins, toks požiūris yra pavojingas ir elektros kainų krizė parodė, kad tai yra labai blogas požiūris. Pasak jo, vienintelis tokių situacijų sprendimo būdas – investuoti į savo elektros energijos gamybą.

D. Virbicko požiūriu, užtikrinti minėtą 14,5 TWh poreikį nėra paprasta. „Jeigu statytume vien tik saulės jėgaines, reikėtų 14 000 megavatų (MW), kad būtų pagamintas toks kiekis elektros. Jeigu statytume vien tik vėjo elektrines, reikėtų apie 4 000 MW vėjo elektrinių. Šiandien Lietuvoje yra apie 600 MW.

Mindaugo Jablonskio pastebėjimu, neseniai prasidėjęs konkursas dėl vėjo elektrinių parko jūroje, kurio ambicija yra užbaigti du po 700 MW jūros parkus iki 2028 metų, kelia daug klausimų. „Man kaip teisininkui, kuris kadaise taip pat dalyvavo derybose dėl jūros sienos su Latvija (kuri iki šiol iš Latvijos pusės nėra ratifikuota), ir kitiems rinkos dalyviams kelia daug nerimo klausimai, ar nebus trukdžių ir ar išvis realu tokius projektus įgyvendinti laiku – t. y. per tokį trumpą ir ambicingą terminą“, – pažymi advokatas.

Daivio Virbicko nuomone, tokiam projektui turi labai sektis ir „kortos sukristi idealiai“. Pasak energetikos eksperto, visų pirma reikia būti labai pasiruošus technologiškai. Kitas dalykas – finansavimas. „Juk kalbame apie 1,8 mlrd. Eur. Nežinau Lietuvoje tokio banko, netgi ir sudėjus visus bankus kaip sindikatą. Ar įmanoma finansuoti tokią sumą, reikia kalbėtis su užsienio bankais. Tačiau labiausiai kelia nerimą reguliacinė dalis: leidimai statybai, įvairių institucijų sutikimai, tiek iš aplinkosauginio požiūrio, tiek iš savivaldos. Atsakingi mūsų pareigūnai ir valdininkai vargu, ar norės dėti parašą ant to, ko nesupranta, o tam reikia laiko“, – pabrėžia D. Virbickas.

„Tai tikrai didžiulis potencialas pasireikšti iniciatyviems tarnautojams ir specialistams, kad tas projektas būtų įgyvendintas laiku. Juk Lietuva įgyvendino suskystintų dujų terminalo projektą, kuris buvo sudėtingas ir mums visiems naujas dalykas. Lygiai taip pat su Būtingės naftos terminalu Baltijos jūroje – visiškai naujas projektas mūsų valstybei. Dėl tokių įveiktų darbų vėl artėja ordinų ir medalių lietus“, – juokaudamas pažymi M. Jablonskis.

Abu ekspertai sutaria, kad Lietuvos energetikos sektoriaus laukia sudėtingi kompleksiniai iššūkiai, o drauge su atsinaujinančiąja energetika ir visiškai naujos patirtys. Viena jų – kaip užtikrinti nuolatinį šios energijos tiekimą?

Buvęs „Lidgrid“ vadovas teigia, kad viskas yra įmanoma, viskas yra išsprendžiama. „Aišku tai kainuoja, bet yra įvairių saugojimo technologijų. Baterijos tinka elektros energijos poreikiui perstumti iš dienos į naktį: dieną kaupi, naktį vartoji. Vėjas gali nepūsti tiek dieną, tiek ir naktį, jį ir sunkiau prognozuoti, nėra sezoniškumo. Todėl inžinerijos moksle – „Power to gas“ technologija, kai tam tikru metu perteklinė elektra naudojama elektrolizės būdu vandeniliui gaminti, kuris vėliau naudojamas elektrai gaminti“, – teigia D. Virbickas.

Eksperto nuomone, šalia minėtų 14 000 MW saulės arba 4 000 MW vėjo jėgainių, verta pasvarstyti investavimą į vandenilio technologiją. Vėjas, saulė ir vandenilio kaupyklos rezervai bei gaminamos elektrinės leistų išspręsti elektros energijos tiekimo protarpių dilemą.

Advokato Mindaugo Jablonskio teigimu, privatus verslas ir šeimos ūkiai jau seniai pradėjo statyti vėjo ir saulės elektrines. Jos naudojamos būtent efektyvumui padidinti, namams šildyti, šilumai gaminti ir žmonės vis daugiau ir daugiau įžvelgia jų naudą. Todėl visiems kyla klausimas, kaip bus ateityje, kiek efektyvu bus šildyti namus saulės energijos būdu naudojant įvairius šiuolaikinius prietaisus, gaminantis elektrą iš atsinaujinančių šaltinių ir ar šitos kainos yra tvarios.

„Vartotojas visada sako ir sakys, kad geriausia kaina yra mažiausia kaina. Tačiau vis dėlto reikėtų palyginti su tuo, ką mes turėjome. Pripažinkime, tik ką įvykusi elektros kainų krizė buvo puikus žadintuvas“, – pažymi D. Virbickas. Pasak jo, daugiau negu prieš 10 metų elektros kainos biržoje buvo 30–40 eurų/MWh. Jeigu iki 50 eurų/MWh pakildavo, tai visi stebėjosi tokiu šuoliu. 2022 m. 500 eurų/MWh kaina jau nebestebina. „Štai kodėl tai yra žadintuvas: iki tol niekas nei į vėją, nei į saulę neinvestavo, nes kaina biržoje buvo per maža“, – atkreipia dėmesį energetikos ekspertas.

Jis taip pat pažymi, kad tokių žemų kainų, kokias turėjome, – nebus ir nereikėtų tikėtis. Bet ilgalaikėje perspektyvoje investicijos į vėjo energetiką jūroje, ant žemės, saulės energiją turi turėti grąžą. Ir vartotojai pirks elektrą su malonumu, ypač pramonė, nes jie užfiksuos kainą „savikaina plius“.

Pasak Daivio Virbicko, Europos Komisijos reforma yra nukreipta į generacijos plėtrą, kad nedalyvautume loterijoje. „Taigi reforma yra nukreipta, kad skatintų generaciją, mažintų rizikas dėl kainos svyravimo, kad bankai finansuotų, kad mažintų rizikas vartotojams, pramonės nežlugtų dėl to, kad kaina pakilo penkis kartus“, – pabrėžia jis.

Abu ekspertai vienabalsiai sutaria, kad vėjas vis dėl to yra didžiausias šiuolaikinės atsinaujinančiosios energetikos favoritas. Pasak jų, energetikos pyrage turi būti ir vėjo, ir saulės, ir stabilios bazinės generacijos. Tik visos energijos rūšys kombinuotai, kartu dirbdamos užtikrina patį geriausią rezultatą.

Parengė advokatų kontoros „Glimstedt“ energetikos teisės praktikos grupės vadovas, advokatas Mindaugas Jablonskis ir energetikos ekspertas Daivis Virbickas