Kai aplinkos žala atlyginama ne gamtai, o biudžetui: ką keičia nauja ESTT praktika?

Europos Sąjungos teisės reguliavimui priskirtose aplinkosauginėse bylose privatūs asmenys turi teisę ne tik reikalauti iš kompetentingų institucijų (į)vykdyti savo pareigą užtikrinti, kad žala aplinkai būtų atlyginta ne pinigais (o natūra), tačiau taip pat ir teisę reikalauti žalos atlyginimo iš valstybės narės už šios pareigos ne(į)vykdymą.

2026 m. rugsėjo 8 d. Europos Sąjungos Teisingumas Teismas (toliau – ESTT) savo sprendimais (toliau – ESTT 2026-09-08 sprendimai) dviejose bylose[i] [ii] patikslino sąlygas, kuriomis privatūs asmenys gali gauti žalos atlyginimą iš savo valstybių dėl Europos Sąjungos teisei (toliau – Sąjungos teisė) prieštaraujančių nacionalinių teismų sprendimų. Prie jų priskirtas ir galutinės instancijos teismo nesikreipimas į ESTT dėl prejudicinių sprendimų, skirtų Sąjungos teisei vienodai išaiškinti, priėmimo.

Vienoje iš bylų buvo keliamas klausimas, ar valstybės narės atsakomybė gali kilti dėl vieno iš jos galutinės instancijos teismų padaryto aiškaus Sąjungos teisėje nustatyto pažeidimo[iii], kaip antai tokio aiškinimo, kokį savo sprendime pateikė Portugalijos Aukščiausiasis Teismas, kuris lėmė atitinkamos Sąjungos teisės nuostatos aiškinimo klaidas, ir šio teismo pareigos pateikti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pagal Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (toliau – SESV) 267 straipsnį[iv].

Nagrinėdamas šią bylą, ESTT nurodė[v], kad valstybės atsakomybės už privatiems asmenims padarytą žalą dėl jai priskiriamo Sąjungos teisės pažeidimo principas yra neatsiejamai susijęs su sutarčių, kuriomis pagrįsta byloje vertinta direktyva, sistema[vi]. Šis principas taikomas kiekvienam atvejui, kai valstybė narė pažeidžia Sąjungos teisę, nesvarbu, kokia valstybės institucija padarė šį pažeidimą[vii]. Taigi, minėtas principas taip pat taikomas, kai nagrinėjamą pažeidimą lemia ir galutinės instancijos nacionalinio teismo sprendimas.

ESTT yra konstatavęs, kad teisminė valdžia atlieka esminį vaidmenį apsaugant privačių asmenų teises, kylančias iš Sąjungos teisės normų, ir kad galutinės instancijos teismas iš esmės yra paskutinė instancija, kurioje jie gali ginti šiomis normomis jiems suteiktas teises. Tuo remdamasis ESTT padarė išvadą, kad būtų suabejota visišku šių normų veiksmingumu ir susilpnėtų šių teisių apsauga, jei privatūs asmenys negalėtų tam tikromis sąlygomis gauti žalos, padarytos galutinės instancijos nacionalinio teismo sprendimu pažeidus Sąjungos teisę, atlyginimo[viii].

Dėl tokios atsakomybės atsiradimo sąlygų ESTT yra nusprendęs, kad nukentėję privatūs asmenys turi teisę į žalos atlyginimą, jeigu įvykdytos trys sąlygos: pažeista Sąjungos teisės norma siekiama suteikti privatiems asmenims teisių, jos pažeidimas yra pakankamai aiškus ir yra tiesioginis priežastinis ryšys tarp to pažeidimo ir šių asmenų patirtos žalos[ix]. Šios trys sąlygos yra būtinos ir jų užtenka, kad kiltų valstybės narės atsakomybė už Sąjungos teisės pažeidimą[x].

Todėl pagal Sąjungos teisę draudžiama nacionalinėje teisėje nustatyti papildomas ar griežtesnes sąlygas nei nurodytosios ESTT sprendime[xi]. Tačiau visiškai neatmestina galimybė, kad remiantis nacionaline teise valstybės atsakomybė gali kilti ir ne tokiomis griežtomis sąlygomis[xii].

Dėl antrosios valstybės narės atsakomybės už Sąjungos teisės pažeidimą atsiradimo sąlygos, t. y. reikalavimo, kad būtų padarytas pakankamai aiškus Sąjungos teisės pažeidimas, reikia atsižvelgti į teisminės funkcijos specifiką ir teisėtus teisinio saugumo reikalavimus. Taigi valstybės atsakomybė už nacionalinio teismo, kurio sprendimai negali būti toliau skundžiami, sprendimu padarytą Sąjungos teisės pažeidimą gali kilti tik išimtiniu atveju, kai teismas akivaizdžiai pažeidė taikytiną teisę[xiii].

Siekdamas nustatyti, ar ši sąlyga įvykdyta, nacionalinis teismas, kuriam pateiktas prašymas dėl žalos atlyginimo, turi atsižvelgti į visus jam pateiktą situaciją apibūdinančius veiksnius, be kita ko, į pažeistos normos aiškumą ir tikslumą; diskrecijos, kurią nacionalinės valdžios institucijoms suteikia pažeista norma, apimtį; į tai, ar pažeidimas arba žala yra padaryti tyčia, ar netyčia; į tai, ar galima teisės klaida yra pateisinama, ar nepateisinama; aplinkybę, kad tam tikru atveju Sąjungos institucijos pasirinkta pozicija galėjo prisidėti prie Sąjungos teisei prieštaraujančių nacionalinių priemonių ar veiklos ėmimosi arba nenutraukimo, ir atitinkamo nacionalinio teismo pareigos pateikti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pagal SESV 267 straipsnį nevykdymą[xiv].

ESTT taip pat pažymėjo, kad vis dėlto reikia patikslinti, jog tam, kad kiltų valstybės narės atsakomybė, nebūtinai turi būti tenkinami visi nurodyti kriterijai. Be to, atsižvelgiant į tai, kad bylose dėl valstybių narių atsakomybės už Sąjungos teisės pažeidimą „pakankamai aiškus“ šios teisės pažeidimas turi būti vertinamas atitinkamo neteisėto sprendimo priėmimo metu[xv],

ESTT 2026-09-08 sprendimai yra reikšmingi tuo, kad jie išplečia sampratą, kada Sąjungos teisės norma laikoma suteikiančia teises privatiems asmenims, kurios yra būtina valstybės atsakomybė pagal Francovich doktriną[xvi][xvii].

 

ESTT 2026-09-08 sprendimų reikšmė Sąjungos teisei priskirtose aplinkosauginėse bylose

SESV 191 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas žalos aplinkai pašalinimo jos atsiradimo vietoje principas.

2004 m. balandžio 21 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2004/35/EB dėl atsakomybės už aplinkos apsaugą siekiant išvengti žalos aplinkai ir ją ištaisyti (atlyginti) (toliau – Direktyva) grindžiama principu „teršėjas moka“, tačiau jos pagrindinis tikslas yra užtikrinti, kad pažeisti gamtos ištekliai būtų atkurti iki pradinės būklės arba kiek įmanoma jai artimos būklės.

Pagal Direktyvos 18 straipsnio 1 dalį, kompetentingos institucijos oficialus pranešimas Europos Komisijai apie aplinkosauginio incidento priskyrimą Direktyvos taikymo sričiai sukuria valstybės narės kompetentingai institucijai (Lietuvoje Aplinkos apsaugos departamentui prie Aplinkos ministerijos (toliau – AAD)) ir (ar) nacionaliniams teismams pareigą tokiam aplinkosauginiam atvejui taikyti tik tokį nacionalinį teisinį reguliavimą, kuris užtikrina Direktyvos tikslų ir nuostatų įgyvendinimą, o kartu netaikyti nacionalinių teisės normų tiek, kiek jos su Direktyvos tikslais ir turiniu yra nesuderinamos.

Direktyvoje pateiktas veiksmų sąrašas, ką turi atlikti kompetentinga institucija, atsitikus incidentui, kurio metu galėjo būti padaryta žala gamtai. Kompetentinga institucija privalo: (i) nustatyti žalą pagal Direktyvos I priedą; (ii) įvertinti žalos reikšmingumą; (iii) nustatyti, kokių žalos ištaisymo priemonių reikėtų imtis pagal Direktyvos II priedą (Direktyvos 11 str. 2 d.). Kompetentinga institucija žalą nustato pagal I priedą ir nusprendžia, kokių žalos ištaisymo priemonių reikia imtis pagal II priedą, ir bendradarbiauja su atitinkamu subjektu, kaip reikalaujama Direktyvos 7 straipsnio 2 dalyje.

Paaiškėjus žalos aplinkai faktui, kompetentingos institucijos gali: a) reikalauti, kad subjektas imtųsi būtinų žalos ištaisymo priemonių; b) duoti subjektui privalomus vykdyti nurodymus dėl taikytinų būtinų žalos ištaisymo priemonių (Direktyvos 6 straipsnio 2 dalies c ir d punktai). Kompetentinga institucija reikalauja, kad subjektas imtųsi žalos ištaisymo priemonių. Jei subjektas nevykdo 6 straipsnio 1 dalyje arba 2 dalies b, c arba d punktuose nustatytų įpareigojimų, jis negali būti nustatytas arba nereikalaujama, kad jis atlygintų išlaidas pagal Direktyvą, kompetentinga institucija gali, jeigu nėra kitos išeities, imtis šių priemonių pati (Direktyvos 6 straipsnio 3 dalis).

Teisiniuose komentaruose, aiškinančiuose Direktyvos nuostatų taikymą, pabrėžiama, kad valstybės narės privalo užtikrinti, kad jei žala jau buvo padaryta, ji būtų veiksmingai ištaisoma atkuriant ankstesnę būklę[xviii].

Teisė ir pareiga atlyginti žalą natūra yra aiškiai nurodyta 2016 m. liepos 16 dieną paskelbtoje Europos Komisijos ataskaitoje Tarybai ir Europos Parlamentui pagal Direktyvos dėl atsakomybės už aplinkos apsaugą siekiant išvengti žalos aplinkai ir ją ištaisyti (atlyginti) 18 straipsnio 2 dalį. Joje nurodyta, kad ištaisymo (atlyginimo) išlaidas, susijusias su pažeistų gamtos išteklių atkūrimu, turi padengti atsakingas asmuo pagal principą „teršėjas moka“[xix]. Tai reiškia, kad principo „teršėjas moka“ turinys turėtų būti aiškinamas taip, kad mokama yra ne baudinė sankcija už atliktus neteisėtus veiksmus, o įgyvendinamos priemonės, nukreiptos būtent į pažeisto objekto ar jo funkcijų atkūrimą tiesiogiai ir (ar) netiesiogiai. Žalos atlyginimas natūra yra Direktyvos kertinis akmuo[xx].

Direktyvos 6 straipsnio 3 dalis ir 7 straipsnio 2 dalis nustato sąlygas, kada kompetentingai institucijai atsiranda pareiga veikti pačiai, kai, pavyzdžiui, už aplinkosaugos incidentą atsakingas subjektas:

– nežinomas,

– neveikia,

– nevykdo nurodymų,

– negali ar nenori įgyvendinti priemonių,

– būtina skubi intervencija.

Tokiais atvejais kompetentinga institucija ne tik gali, bet ir turi pati imtis aplinkos atkūrimo priemonių. Todėl net jei ir Direktyva formaliai nenustato aiškiai apibrėžtos pareigos kompetentingai institucijai pačiai vykdyti aplinkos atkūrimo priemones, ji nustato pareigą jai užtikrinti, kad aplinkos atkūrimas būtų įvykdytas. Jei atsakingas subjektas to nedaro ir nėra alternatyvos, kompetentingos institucijos diskrecija veikti ex officio praktiškai virsta jos pareiga įgyvendinti aplinkos atkūrimo priemones, kitaip būtų pažeistas Direktyvos tikslas ir ES teisė.

Kompetentingos institucijos neveikimas, kai atsakingas subjektas nevykdo aplinkos atkūrimo priemonių, pažeidžia Direktyvą, nes valstybė narė privalo užtikrinti realų aplinkos atkūrimą Direktyvai priskirtais aplinkosauginių incidentų atvejais. Nors Direktyvos 6 ir 7 straipsniuose kompetentingai institucijai suteikiama diskrecija pačiai imtis atkūrimo priemonių, ši diskrecija negali būti aiškinama taip, kad leistų institucijai susilaikyti nuo bet kokių veiksmų, kadangi priešingu atveju aplinkos atkūrimas apskritai neįvyktų. Toks neveikimas paneigia Direktyvos 1 straipsnyje nustatytą tikslą – sukurti atsakomybės už aplinkos apsaugą sistemą pagal principą „teršėjas moka“ siekiant išvengti žalos aplinkai ir ją ištaisyti (atlyginti) – ir pažeidžia ES teisės veiksmingumo (pranc. effet utile) principą[xxi].

Kompetentingos institucijos neveikimas eo ipso tampa savarankišku ES teisės pažeidimu situacijoje, atsiradus kumuliacinių sąlygų visumai, kai:

– aplinkosauginis atvejis patenka į Direktyvos taikymo sritį,

– atsakingas subjektas nevykdo jam nustatytų aplinkos atkūrimo pareigų,

– kompetentinga institucija nesiima jokių alternatyvių veiksmų (pati neįgyvendina aplinkos atkūrimo priemonių).

Kompetentingos institucijos sąmoningas aplinkos atkūrimo priemonių chroniškas neįgyvendinimas ar trukdymas privatiems asmenimis jas įgyvendinti ESTT praktikoje kvalifikuotinas kaip tiesioginis ir faktinis Direktyvos tikslo paneigimas. Valstybės veiksmai, kuriais tyčia trukdoma įgyvendinti aplinkos atkūrimo priemones siekiant maksimalios piniginės kompensacijos, reiškia Direktyvos taikymo funkcinį paneigimą. Tokią doktriną yra išplėtojęs ESTT savo jurispudencijoje[xxii] [xxiii]^..

ESTT 2026-09-08 sprendimų teisinė reikšmė aplinkosauginėse bylose:

• Neužtenka vien nustatyti Sąjungos teisės pažeidimą. Valstybės atsakomybė kyla tik tada, kai pažeista ES teisės norma siekia suteikti teises privatiems asmenims.
• Tokios privačių asmenų teisės nebūtinai turi būti aiškiai įvardytos. Privačių asmenų teisės gali būti išvestos ne tik iš tiesiogiai suteiktų subjektinių teisių, bet ir iš valstybėms nustatytų konkrečių pareigų. Jei valstybė narė pažeidžia tokią pareigą, ji gali paveikti privačių asmenų teisinę padėtį ir taip netiesiogiai pažeisti jų teises. Direktyvos neįgyvendinimo atveju kompetentingos institucijos veiksmai, kuriais yra trukdama privatiems asmenims įgyvendinti aplinkos atkūrimo priemones ir (ar) tokių aplinkos atkūrimo priemonių neįgyvendinimas tam, kad žala aplinkai būtų atlyginta pinigais (o ne natūra), o tie pinigai patektų ne pažeisto aplinkos elemento atkūrimui, o į valstybės biudžetą, kvalifikuotinas kaip Direktyvos suteiktų teisių privatiems asmenims pažeidimas.
• Svarbus privačių asmenų teisinės padėties pakeitimas. ESTT pabrėžė, kad reikia vertinti, ar pažeidimas trukdo asmenims naudotis tomis teisėmis, kurias nagrinėjama Sąjungos teisės norma siekia apsaugoti ar sukurti, ar valstybės narės pareigoms įvykdyti. Akivaizdu, kad priteisus pinigų sumą kaip žalos aplinkai atlyginimą, pateksiantį į valstybės biudžetą, o ne Direktyvoje numatytam aplinkos atkūrimui natūra, t. y. pažeisto aplinkos elemento ir (ar) funkcijos faktiniam atkūrimui iki pradinės padėties[xxiv], privačiam asmeniui bus padaryta žala, kurios dydį apibrėš finansinis skirtumas tarp iš jo realiai priteistos pinigų sumos, mokėtinos už žalą aplinkai, ir aplinkos atkūrimui skirtinos pinigų sumos, jei kompetentinga institucija būtų leidusi privačiam asmeniui įgyvendinti jo pasiūlytas aplinkos atkūrimo priemones.

 

Nacionaliniams teismams formuluotini prejudiciniai klausimai

Jei Direktyvos reguliavimui priskirtoje aplinkosauginėje byloje nacionaliniai teismai pripažintų, kad kompetentingos institucijos trukdymas privačiam asmeniui įgyvendinti aplinkos atkūrimo priemones yra toleruotinas ir (ar) savo sprendimais patenkintų kompetentingos institucijos teisinius reikalavimus žalą aplinkai atlyginti pinigais, tokioje situacijoje nacionaliniai teismai (o ypač galutinės instancijos) turės atsakyti į toliau nurodytus prejudicinius klausimus:

• Ar Direktyvos 6 straipsnio 3 dalis ir 7 straipsnio 2 dalis yra Sąjungos teisės norma, kuria asmenims suteikiamos konkrečios teisės ir už kurios pažeidimą dėl nacionalinio teismo (o ypač galutinės instancijos) sprendimo gali kilti valstybės atsakomybė?
• Ar turi būti aiškinama taip, kad Direktyvos 1 straipsnyje nustatytas tikslas, Direktyvos 6 straipsnio 3 dalis, 7 straipsnio 2 dalis bei kitos Direktyvos normos apima (a) kompetentingos institucijos pareigą užtikrinti, kad žala aplinkai natūra būtų atlyginta net ir tais atvejais, kai privatūs asmenys savo pareigos atlyginti žalą aplinkai neįvykdo ar netinkamai įvykdo, (b) draudimą kompetentingai institucijai reikalauti žalos aplinkai atlyginimo pinigais Direktyvos reguliavimo sričiai priskirtose aplinkosauginėse bylose tais atvejais, kai iš privačių asmenų priteista pinigų suma skiriama ne pažeisto aplinkos atkūrimo elemento ir (ar) funkcijos atkūrimui iki pradinės padėties, o valstybės biudžetui?

Jei nacionalinis teismas (o ypač galutinės instancijos) nesikreips į ESTT su prašymu priimti sprendimą dėl Direktyvos 1 straipsnio, 6 straipsnio 3 dalies ir 7 straipsnio 2 dalies išaiškinimo, tokia situacija sudarys akivaizdų ir sunkų teisės pažeidimą, kad valstybė būtų laikoma atsakinga už žalą, padarytą teismo sprendimu. Bent jau tokia situacija susidarė vienoje iš 2026-09-08 ESTT priimtų sprendimuose nurodytų bylų, kurioje buvo patvirtinta privataus asmens teisė reikalauti žalos atlyginimo iš valstybės narės dėl Sąjungos teisės neįgyvendinimo[xxv].

[i] ESTT 2026-09-08 sprendimas byloje C-163/24 (Statul Român – Ministerul Finanţelor Publice ir Curtea de Apel Bucureşti).

[ii] ESTT 2026-09-08 sprendimas byloje C-293/24 (Ferreira da Silva e Brito ir kt.).

[iii] T. y. dėl 1977 m. vasario 14 d. Tarybos direktyvos 77/187/EEB dėl valstybių narių įstatymų, skirtų darbuotojų teisių apsaugai įmonių, verslo arba verslo dalių perdavimo atveju, suderinimo (OL L 61, 1977, p. 26) 3 straipsnio 1 dalies, 2001 m. kovo 12 d. Tarybos direktyvos 2001/23/EB dėl valstybių narių įstatymų, skirtų darbuotojų teisių apsaugai įmonių, verslo arba įmonių ar verslo dalių perdavimo atveju, suderinimo (OL L 82, 2001, p. 16; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 5 sk., 4 t., p. 98) 1 straipsnio 1 dalies ir Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 267 straipsnio trečios pastraipos išaiškinimo.

[iv] Žr. Teisingumo Teismo (didžioji kolegija) 2026 m. rugsėjo 8 d. sprendimo byloje C‑293/24 dėl Supremo Tribunal de Justiça (Aukščiausiasis Teismas, Portugalija) 2024 m. kovo 13 d. nutartimi, kurią Teisingumo Teismas gavo 2024 m. balandžio 23 d., pagal SESV 267 straipsnį pateikto prašymo priimti prejudicinį sprendimą byloje João Filipe Ferreira da Silva e Brito ir kt. prieš Estado português, (toliau – ESTT sprendimas byloje C‑293/24) 41 punktą.

[v] Žr. ESTT 2026-09-08 sprendimo byloje C‑293/24 42–48 punktus.

[vi] Žr. 1991 m. lapkričio 19 d. sprendimo Francovich ir kt., C‑6/90 ir C‑9/90, EU:C:1991:428, 35 punktą.

[vii] Žr. šiuo klausimu 1996 m. kovo 5 d. sprendimo Brasserie du pêcheur ir Factortame, C‑46/93 ir C‑48/93, EU:C:1996:79, 31 ir 32 punktus ir 2022 m. gruodžio 22 d. sprendimo Ministre de la Transition écologique ir Premier ministre (Valstybės atsakomybė už oro taršą), C‑61/21, EU:C:2022:1015, 43 punktą.

[viii] Šiuo klausimu žr. 2003 m. rugsėjo 30 d. sprendimo Köbler, C‑224/01, EU:C:2003:513, 32–36 ir 59 punktus; 2006 m. birželio 13 d. sprendimo Traghetti del Mediterraneo, C‑173/03, EU:C:2006:391, 31 punktą ir 2016 m. liepos 28 d. sprendimo Tomášová, C‑168/15, EU:C:2016:602, 20 punktą.

[ix] Šiuo klausimu žr., be kita ko, 1996 m. kovo 5 d. sprendimo Brasserie du pêcheur ir Factortame, C‑46/93 ir C‑48/93, EU:C:1996:79, 51 punktą; 2022 m. gruodžio 22 d. sprendimo Ministre de la Transition écologique ir Premier ministre (Valstybės atsakomybė už oro taršą), C‑61/21, EU:C:2022:1015, 44 punktą ir 2025 m. gruodžio 18 d. sprendimo Hamoudi / Frontex, C‑136/24 P, EU:C:2025:977, 68 punktą.

[x] Šiuo klausimu žr. 1996 m. kovo 5 d. sprendimo Brasserie du pêcheur ir Factortame, C‑46/93 ir C‑48/93, EU:C:1996:79, 66 punktą ir 2003 m. rugsėjo 30 d. sprendimo Köbler, C‑224/01, EU:C:2003:513, 57 punktą.

[xi] Žr. ESTT 2026-09-08 sprendimo byloje C‑293/24 44 punktą.

[xii] Šiuo klausimu žr. 1996 m. kovo 5 d. sprendimo Brasserie du pêcheur ir Factortame, C‑46/93 ir C‑48/93, EU:C:1996:79, 66 punktą; 2007 m. kovo 13 d. sprendimo Test Claimants in the Thin Cap Group Litigation, C‑524/04, EU:C:2007:161, 115 punktą ir 2010 m. lapkričio 25 d. sprendimo Fuß, C‑429/09, EU:C:2010:717, 65 ir 66 punktus.

[xiii] Žr. 2003 m. rugsėjo 30 d. sprendimo Köbler, C‑224/01, EU:C:2003:513, 53 punktą.

[xiv] Šiuo klausimu žr. 2003 m. rugsėjo 30 d. sprendimo Köbler, C‑224/01, EU:C:2003:513, 54 ir 55 punktus ir 2016 m. liepos 28 d. sprendimo Tomášová, C‑168/15, EU:C:2016:602, 25 punktą.

[xv] Pagal analogiją žr. 2019 m. rugsėjo 10 d. sprendimo HTTS / Taryba, C‑123/18 P, EU:C:2019:694, 39 ir 55 punktus.

[xvi] Francovich doktrina – tai ESTT suformuluotas kriterijų rinkinys, pagal kurį nustatoma valstybės atsakomybė už žalą, padarytą pažeidus ES teisę [žr. ESTT 1991-11-19 sprendimą sujungtos bylos C-6/90 ir 9/90, Andrea Francovich ir Italijos Respublikos, ir tarp Danila Bonifaci ir kt. ir Italijos Respublikos [1991] ECR. I05357, prieiga per internetą eur-lex.europa.eu/legal-content/LT/TXT/HTML/?uri=CELEX:61990CJ0006].

[xvii] Francovich byloje nebuvo tokio Italijos nacionalinio teisės akto, kuris šios bylos aplinkybėmis pažeistų ES teisės aktus. Nepaisant to, nuostolius ieškovai patyrė dėl to, kad Italija neįvykdė savo įsipareigojimo pagal ES teisę, nepriimdama teisės akto, kurį priimti buvo reikalaujama minėta direktyva. Pagrindinė problema, iškilusi nacionaliniam teismui pradėjus nagrinėti bylą, buvo ši: ar nacionalinis teismas, vadovaudamasis ES teise, privalo pripažinti valstybės atsakomybę dėl to, kad valstybė neįgyvendino direktyvos, kuria nebuvo siekiama sukurti tiesioginio poveikio konkrečiam subjektų ratui, bet kurios neįgyvendinimas sąlygojo nuostolių privatiems asmenims atsiradimą? Francovich byloje paaiškėjo, kad ES teisinėje sistemoje iki bylos nagrinėjimo momento buvo žinomas privačių asmenų teisių gynimo būdas panaikinti nacionalinio teisės akto, prieštaraujančio ES teisei, galiojimą negali būti taikomas, kadangi tokio nacionalinio teisės akto paprasčiausiai nėra. Privatūs asmenys ES direktyva remtis negalėjo, nes direktyvos nuostatos nebuvo tiesiogiai veikiančios. Taigi, situacija Francovich byloje parodė, jog privatus asmuo negali efektyviai apginti savo teisių nacionaliniame teisme, kadangi jis neturi teisės reikalauti atlyginti nuostolių, atsiradusių dėl to, kad valstybė narė pažeidė savo įsipareigojimus, kylančius iš ES teisės, kas vienareikšmiškai prieštarauja ES siekiui įdiegti efektyvią teisminės gynybos sistemą. Būtent dėl šios priežasties Francovich byloje ESTT buvo įpareigotas sukurti visiškai naują doktriną, kuri suteiktų asmeniui teisę apginti savo interesus, grindžiamus ES teise, ir reikalauti nuostolių atlyginimo, jei valstybė narė, pažeisdama savo įsipareigojimus pagal ES teisę, atėmė iš privataus asmens galimybę pasinaudoti ES teisės jam suteikiamomis garantijomis. Taigi, ESTT šioje byloje suformulavo reikšmingus teiginius valstybės atsakomybei už žalą privačiam asmeniui atsirasti. Visų pirma, ESTT teigė, kad valstybių atsakomybė dėl žalos kildinama iš SESV 5 straipsnio (dabartinis 10 straipsnis). Valstybės atsakomybė kildinta tiek iš SESV 5 straipsnio (dabartinis 10 straipsnis), tiek iš viršenybės, tiesioginio veikimo, veiksmingumo principų. Antra, nacionaliniai teismai, taikydami ES teisę, turi užtikrinti, kad būtų apsaugotos asmenų, kaip ES teisės subjektų, teisės. Todėl ES teisės veiksmingumas nukentėtų, jeigu asmenys negalėtų gauti kompensacijos tais atvejais, kai valstybė narė, pažeidusi ES teisę, pažeidžia ir jų teises bei sukelia žalą. Trečia, valstybės atsakomybė už žalą priklauso nuo pažeidimo kilmės (pobūdžio). Kompensacijos gavimo klausimas tampa ypač aktualus tais atvejais, kai valstybė narė neįgyvendina direktyvos ir direktyvos norma nėra tiesiogiai veikianti. Tokiu atveju asmenys negali tiesiogiai pasinaudoti teisėmis, kurias jiems suteikia direktyva, ir jų apginti teisme. Todėl valstybės atsakomybė už žalą kildinama iš bendros SESV sistemos (29–37 dalys). Teismas papildė Sutartį valstybių atsakomybe dėl žalos bei pagrindė jos būtinumą tuo, jog asmenų teisės būtų apsaugotos, o žala, atsiradusi pažeidus šias teises, atlyginta. Žr. Vaitkevičiūtė A. „Valstybių narių atsakomybė dėl privatiems asmenims padarytos žalos, pažeidus Europos Bendrijos teises: kilmė, samprata ir sąlygos“ // Jurisprudencija. 2007, Nr. 7(97). P. 66. 124.

[xviii] „The EU Environment Liability Directive: A Commentary”, edited by Lucas Bergkamp, Hunton & Williams LLP, Barbara J.Goldsmith, Barbara J Goldsmith & Company LLC, 2013, the Oxford University Press.

[xix] 2016-07-16 Komisijos ataskaita Tarybai ir Europos Parlamentui pagal Direktyvos 2004/35/EB dėl atsakomybės už aplinkos apsaugą siekiant išvengti žalos aplinkai ir ją ištaisyti (atlyginti) 18 straipsnio 2 dalį, prieiga per internetą https://eur-lex.europa.eu/legalcontent/LT/TXT/?uri=celex:52016DC0204#footnoteref25.

[xx] Žr. 2026-07-16 Europos Komisijos vertinimo ataskaitos santraukos 1 ir 2 puslapius.

[xxi] Effet utile (pranc. principe de l’effet utile) – tai ES teisės aiškinimo principas, pagal kurį ES teisės normos turi būti aiškinamos ir taikomos taip, kad jos būtų kiek įmanoma veiksmingos ir praktiškai naudingos, o ne vien formaliai egzistuotų. Jei yra keli galimi jų aiškinimai, pasirenkamas tas, kuris užtikrina realų ES teisės veikimą ir tikslų pasiekimą. Praktikoje tai reiškia, kad nacionalinės teisės normos turi būti aiškinamos (i) atsižvelgiant į ES teisę, (ii) jos negali būti taikomos ar aiškinamos siauriau, jei jos panaikintų ar susilpnintų ES teisės poveikį, o ES teisės nuostatos aiškinamos (i) teleologiškai (pagal tikslą), (ii) vengiama aiškinimo, kuris padarytų nuostatą beprasmę ar neveiksmingą.

[xxii] Žr. ESTT 1994-07-14 sprendimą Faccini Dori, C-91/92, EU:C:1994, 2005-06-16 sprendimą Pupino, C-105/03, EU:C:2005:386; prieiga per internetą Cases – InfoCuria – Court of Justice of the European Union.

[xxiii] Direktyvos taikymo funkcinis paneigimas – tai valstybės narės atsakingų institucijų ir (ar) atsakingų asmenų sistemingų veiksmų ar neveikimo sąlygota situacija, kurioje direktyva formaliai perkelta į nacionalinę teisę ir nėra akivaizdžiai ignoruojama, taip pat formaliai egzistuoja jos taikymo procedūros, institucijos ir priemonės, tačiau valstybės praktikoje sąmoningai ir sistemiškai pakeičiamas direktyvos įgyvendinimo mechanizmas (tvarka) taip, kad (i) direktyvos tikslas tampa nepasiekiamas, (ii) direktyvos esminės priemonės yra eliminuojamos ar paverčiamos antraeilėmis, (iii) direktyvos priemonės panaudojamos kitam tikslui, o ne tam, kam jos buvo sukurtos. Dėl nurodytų priežasčių direktyva praranda savo praktinį veiksmingumą ir nebegali atlikti jai ES teisėje numatytos funkcijos [žr. ESTT sprendimą byloje C-14/83 von Colson and Kamann v Land Nordrhein-Westfalen, kuriame suformuluotas effet utile principas ir direktyvos „ištuštinimo“ draudimas. Jame ESTT suformulavo pamatinę taisyklę – direktyvos turi būti taikomos taip, kad būtų užtikrintas jų praktinis veiksmingumas (effet utile). ESTT aiškiai pasakė, kad formalios priemonės, kurios neleidžia realiai pasiekti direktyvos tikslo, prilygsta direktyvos neįgyvendinimui].

[xxiv] Lot. restitutio ad integrum.

[xxv] Žr. ESTT 2026-09-08 sprendimą byloje C‑293.