Vis daugiau šalies įmonių žengia į naują brandos etapą, kai verslo įkūrėjai atsitraukia ir prie bendrovės vairo stoja antroji karta arba samdomas vadovas. Ekspertai sako, kad, norint užtikrinti veiklos tęstinumą, perdavimo procesas negali būti improvizacija – jam būtina ruoštis strategiškai, valdant ne tik rizikas, bet ir emocijas.
Apie tai „Verslo diskusijų forume“ kalbėjosi dr. Laura Augytė-Kamarauskienė, „Glimstedt“ vadovaujančioji partnerė, advokatė, Lina Maskoliūnė, verslo praktikė, Baskų metodo ir „gyvų organizacijų“ entuziastė, buvusi sutelktinio finansavimo platformos „Profitus“ vadovė, Jūratė Stanišauskienė, profesionali valdybų narė ir valdysenos ekspertė, AB „Lietuvos paštas“ ir AB „Oro navigacija“ valdybų pirmininkė, valdysenos ir strategijos konsultacijų įmonės „govern&“ įkūrėja, bei Alvydas Stulpinas, „Doloop“ įkūrėjas ir valdybos narys.
Advokatė Laura Augytė-Kamarauskienė sako, kad nuolat besikeičiančiame, globaliame pasaulyje verslo perdavimo ir tęstinumo apsauga tampa vis aktualesnė.
„Prieš kelerius metus „PwC“ paskelbė tyrimą apie šeimos verslų situaciją Vidurio ir Rytų Europoje. Šeimos verslai šiame regione sukuria apie 40–50 proc. visų darbo vietų, tačiau net 64 proc. jų vis dar valdo pirmoji karta, o daugiau nei 80 proc. tokių verslų vis dar yra augimo stadijoje. Kita vertus, net 45 proc. vadovų abejoja, ar jų įmonės gali išlikti konkurencingos ir ekonomiškai gyvybingos, jei nebus transformacijos, tame tarpe – verslo perdavimo ir paveldėjimo planavimo“, – tyrimo duomenimis dalinasi L. Augytė-Kamarauskienė.
Anot jos, vien reaguoti į išorinius pokyčius ar ekonominį nestabilumą nepakanka; vienas svarbiausių pokyčio veiksnių – verslo perdavimo planavimas.
„Nors daugiau nei 70–80 proc. šeimos verslų įkūrėjų norėtų, kad verslas ir sukauptas turtas liktų šeimos rankose, realybė kitokia: daugiau nei 30 proc. šių verslų apskritai nėra paruošę jokių dokumentų ar planų, kaip turėtų vykti įpėdinių įtraukimas, nuosavybės perleidimas ar paties įkūrėjo pasitraukimas“, – kaip įmonių ateitis priklauso nuo laiku priimtų ar nepriimtų sprendimų iliustruoja advokatė.
Į sceną – antroji karta
Lietuva šiuo metu išgyvena unikalų laikotarpį: Nepriklausomybės pradžioje įkurti šeimos verslai vis dažniau perduodami antrajai kartai. Anot L. Augytės-Kamarauskienės, PET pakuočių gamintoja „Doloop“ yra vadovėlinis pavyzdys, kaip reikia ruoštis verslo perdavimui ir jį įgyvendinti.
„Alvydas Stulpinas verslą įkūrė 1994 m., 2017 m. jį perdavė sūnui Dovydui, kuris 2022 m. buvo pripažintas „Jaunuoju metų CEO“, – primena teisininkė.
Pats bendrovės įkūrėjas ir valdybos narys A. Stulpinas, pasakoja, kad realybėje perdavimo procesas nėra paprastas, o tikimybė verslui kelias kartas išlikti šeimos rankose – labai maža.
„Pasaulinė statistika rodo, kad tik apie 2 proc. šeimos verslų lieka šeimos rankose, kai juos perima trečioji karta“, – konstatuoja jis.
- Stulpinas pasakoja, kad per trisdešimt veiklos metų UAB „Putokšnis“, kuri vėliau tapo UAB “Doloop”, patyrė ne tik laimėjimų, bet ir rimtų iššūkių, tačiau abejonių, jog reikia ruoštis verslo perdavimui, verslininkui niekada nekilo.
„Verslo perdavimui ruošiausi nuo pat verslo pradžios. Mūsų šeimoje Stulpino pavardė nereiškė, kad būsi vadovas. Vaikus verslo perėmimui ruošėmės išleisdami juos mokytis į užsienį, kad įgytų kompetencijų. Bet kuriai pozicijai pasirenkant žmogų daugiausia lemia jo kompetencijos”, – pabrėžia jis.
Anot A. Stulpino, dabar, kai įmonei sėkmingai vadovauja sūnus Dovydas, jis pats priklauso valdybai. Be to, šeima yra pasirašiusi savo konstituciją, šiuo metu baigia formuoti ir šeimos biurą.
„Yra įmonių, kurios veikia be jokių konstitucijų, bet gerai tol, kol nėra dūmų. Kai kyla rimtas klausimas, jau nebe laikas ruoštis – reikia būti pasiruošusiam. Šeimos konstitucijos idėją pasiūlė sūnus, kartu su konsultantais šį procesą struktūravome. Vienas svarbiausių žingsnių buvo į procesą įtraukti visus vaikus, jų antrąsias puses. Užtrukome daugiau nei dvejus metus, tačiau šiandien jau turime dokumentą, kuris apibrėžia mūsų vertybes, susitarimus, atsakomybę. Ji padeda pamatus tiek šiai, tiek būsimoms kartoms”, – pasakoja A. Stulpinas.
Lina Maskoliūnė pritaria, kad idealiu atveju vadovai apie verslo perdavimą turėtų mąstyti jį kurdami, tačiau, praktikoje tai nėra taip paprasta.
„Vienas svarbus aspektas yra sprendimų galios perleidimas. Dažnai girdžiu, kad jaunimas neprisiima atsakomybės. Bet prieš tai paklauskime verslo savininkų, ar jie yra pasiruošę ją atiduoti? Tam reikia ruoštis ne mėnesį ir ne pusmetį”, – teigia ji.
Anot L. Maskoliūnės, vienas iš būdų – atsakomybės pasidalijimas.
„Šeimos įmonėse yra verslo poreikiai ir strategija bei šeimos poreikiai ir strategija, kurie, deja, labai dažnai nesutampa. Todėl reikia kurti tokią aplinką, struktūrą ir valdyseną, kuri galėtų atlaikyti kritines situacijas ir verslo perdavimo iššūkius“ – akcentuoja ji.
Ne pritarti, o patarti
Jūratė Stanišauskienė sako, kad vienas iš būdų palengvinti verslo perdavimo procesą – profesionaliai veikianti valdyba.
„Verslas man primena važiavimą automobiliu dideliu greičiu naktį: tamsu, nežinai, kur duobės, kur posūkiai. Valdyba šiuo atveju – kaip navigacija, kuri jau žino šitą kelią, gali patarti, kur stabdyti, o kur spustelėti greitį“, – apie profesionalias, iš nepriklausomų narių sudarytas valdybas kalba ji.
Vadovui atsitraukiant nuo kasdienio valdymo, valdyba padeda aiškiai atskirti atsakomybes, įvardyti valdysenos modelį ir jį palaikyti. Jei savininkas lieka valdyboje – jis natūraliai imasi stratego vaidmens, o naujasis vadovas gali daug lengviau įsilieti į organizaciją. Kita svarbi valdybos kuriama vertė – galimybė pritraukti reikiamas kompetencijas.
„Savininkas turi galimybę įvertinti, ko trūksta ilgalaikėje verslo plėtros perspektyvoje – ir tikslingai pakviesti profesionalus, kurie gali padėti aksceleruoti tam tikras veiklos kryptis, – pažymi ji. – Tačiau čia slypi ir pavojus. Kartais į valdybą norisi kviesti tuos, kuriais pasitiki – draugus, pažįstamus. Taip kyla rizika, kad valdyba taps pritariamąja. Valdybos nariai turi būti nepriklausomi, nebijoti kvestionuoti savininko nuomonės“.
Be to, J. Stanišauskienė akcentuoja, kad valdybos vertę kuria brandžioms organizacijoms – jaunam, augančiam verslui pakanka patyrusio patarėjo, vėliau – patariamosios valdybos.
A. Stulpinas dalinasi, kad „Doloop“ valdybą sudaro profesionali, tarptautinė komanda, bet taip buvo ne visada:
„Nusprendėme atsisakyti lietuviškos sudėties valdybos ir suformuoti profesionalią, tarptautinę komandą. Kodėl? Nes mūsų verslas yra tarptautinis – tai atsispindi visur: tiek įmonės konstitucijoje, tiek valdybos sudėtyje“.
Jis pasakoja, kad įmonė valdybos narių paieškai pasitelkė tarptautinę konsultacijų bendrovę iš Londono.
„Tai nebuvo greitas procesas – užtruko beveik dvejus metus, kol atrinkome tris profesionalus iš skirtingų ES šalių, kurių kompetencijos atitinka mūsų verslo plėtros kryptį. Noriu pabrėžti – tokiais atvejais būtina dirbti su konsultantais, kurie žino, ką daro, taip viskas vyksta greičiau ir efektyviau“, – pataria verslininkas ir priduria, kad „Doloop“ valdybos pirmininku taip pat yra ne Stulpinų šeimos narys, o samdomas valdybos pirmininkas.
Tikslas – būti pakeičiamu
Diskusijos dalyviai pabrėžia, kad viena didžiausių duobių, į kurias smenga įmonės vadovui atsitraukiant – planavimo stoka.
„Daugelis verslo savininkų yra labai aktyvūs, įsitraukę į kasdienę veiklą, todėl neretai net neturi laiko ar nepagalvoja, kas bus toliau. Kai viskas einasi sklandžiai – problemos nematome. Tačiau gyvenimas mėgsta pateikti netikėtumų: sveikatos sutrikimai, krizės ar kiti netikėti įvykiai. Ir tada sprendimus tenka priimti skubotai, kartais – net kenksmingus pačiam verslui”, – sako J. Stanišauskienė.
Šiam žingsniui svarbu pasiruošti ir emociškai: „Verslas dažnai yra savininko kūrinys, jo gyvenimo dalis. Atsitraukti nuo šios rolės emociškai yra labai sunku – juk tai tarsi atiduoti dalį savęs. Yra atvejų, kai įkūrėjas pasitraukia de jure, pasamdo naują vadovą, tačiau faktiškai ir toliau nuo 8 val. ryto vaikšto į darbą. Tai nekuria vertės nei įmonei, nei pačiam savininkui, o darbuotojams kelia sumaištį: kas iš tiesų vadovauja? Dažniausiai savininkas nuoširdžiai nemano, kad tai – žalinga, tačiau dviese ant vienos kėdės sėdėti sunku.“
Pasak L. Maskoliūnės, adaptyviose organizacijose vadovai ir akcininkai ne veltui 90 proc. laiko dirba su savimi ir 10 proc. – su organizacija.
„Akcininkai paprastai turi labai daug baimių, susijusių su verslo perdavimu. Todėl jiems būtina dirbti su savimi, didinti savo sąmoningumą“, – komentuoja ji.
- Stulpinas reziumuoja, kad verslo perdavimo procesas yra ir didžiulis emocinis išbandymas.
„Šis procesas mums buvo reikšmingas ne tik tuo, kad padėjo susivokti, kaip turime veikti šiandien, bet ir kokį kelią turėtų rinktis ateinančios kartos. Jis taip pat tapo labai stipriu šeimą jungiančiu veiksniu“, – teigia A. Stulpinas.
- Augytė-Kamarauskienė pabrėžia, kad norėdamas užtikrinti tvarų verslo tęstinumą verslo savininkas neturėtų siekti tapti nepakeičiamu. Priešingai – kiekvieno gero į ateitį projektuojančio vadovo tikslas yra mažinti verslo priklausomybę nuo savo vieno sprendimų ir sukurti tokį valdymo ir valdysenos modelį, kuris tiktų konkrečiai organizacijai ir leistų užtikrinti sklandų verslo perdavimą kitam vadovui ar naujai kartai.
„Mažinti verslo priklausomybę nuo vieno žmogaus – tai ilgalaikė investicija į jo vertę ateityje“, – apibendrina ji.
