Skandalams dėl savivaldybių tarybų narių veiklai skirtų lėšų panaudojimo įgaunant pagreitį, Seime inicijuojamos Vietos savivaldos įstatymo (toliau – Įstatymas) pataisos, kadangi dabartinis teisinis reguliavimas neužtikrina skaidrumo, lygiateisiškumo ir sąžiningumo principų.
Svarbu suprasti, kad įstatymų leidėjas, įtvirtindamas savivaldybės narių teisę į išmoką, susijusią su materialinių išlaidų, savivaldybės tarybos nario patiriamų vykdant pareigas, atlyginimu, siekė užtikrinti tinkamą materialinę bazę tarybų nariams įstatymų suteiktoms funkcijoms vykdyti. Viešojo administravimo įstatymas apibrėžia reikalavimą minėtas lėšas panaudoti efektyviai – tai reiškia, kad „viešojo administravimo subjektas, priimdamas ir įgyvendindamas sprendimus, jam skirtus išteklius naudoja kuo mažesnėmis sąnaudomis ir siekia geriausio rezultato“, be kita ko, lėšos privalo būti panaudojamos pagal paskirtį. Štai Vilniaus miesto savivaldybės taryba reglamente įtvirtinusi nuostatą, jog, tarybos nariui panaudojus išmoką ne pagal nurodytą paskirtį, pasibaigus ataskaitiniam laikotarpiui, šis sumą jis turi sumokėti iš savo asmeninių lėšų, to nepadarius per 2 mėnesius, savivaldybės tarybos sprendimu, savivaldybės administracija ne ginčo tvarka jas išskaičiuoja.
Šiuo metu galiojančioje Įstatymo redakcijoje įstatymų leidėjas palieka diskreciją savivaldybių taryboms pačioms nusistatyti išmokos dydį, atsiskaitymo tvarką bei baigtinį tinkamomis pripažintų išlaidų sąrašą. Nepaisant to, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pripažinęs, jog tokios kompetencijos savivaldybių taryboms suteikimas laikomas tinkamu teisiniu reguliavimu, neprieštaraujančiu Vietos savivaldos įstatymui bei priimtas neviršijant savivaldybės tarybos kompetencijos (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. balandžio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-858-1333-12), šiandien yra akivaizdu, kad jis nepakankamas.
Dabartinių aktualijų akivaizdoje matome, kad skandalų akiratyje atsidūrę savivaldybių tarybų nariai, pagrįstai ar ne, yra teisiami be teismo, ir prie to didžiąja dalimi prisidėjo esamas teisinis reguliavimas, kuris yra fragmentiškas ir dėl kurio atsiranda vietos interpretacijoms. Tą nebyliai pripažino ir įstatymų leidėjas, ėmęsis koreguoti tik dalį toliau nurodytų neaiškumų.
Vienas iš pagrindinių klausimų, kurį siekiama sureguliuoti nauja Įstatymo pataisa, yra vienodos išmokos savivaldybės tarybos nariui ribos. Šiuo metu kiekviena savivaldybė turi teisę nusistatyti minėtos išmokos dydį. Be abejonės, tokia pataisa užtikrintų skaidresnį ir aiškesnį išlaidų atlyginimą (bent jau dydžio aspektu), tačiau, koreguojant maksimalią išmokų dydžio ribą, reikia nepamiršti, kad išmoka visgi turėtų būti pakankama ir užtikrinanti nepriklausomą savivaldybės tarybos nario funkcijų vykdymą. Svarbu ir tai, kad, nustatant išmokų ribas, turėtų būti įvertinta ir palikta erdvės išmokų dydžių diferencijavimui, atsižvelgiant į įvairių paslaugų kainas, pavyzdžiui, kuro, transporto skirtingose savivaldybėse.
Kitas ydingas dabartinio teisinio reguliavimo aspektas – jis aiškiai ir nedviprasmiškai neapibrėžia, kaip ir kokiais duomenimis turi būti pagrindžiamos turėtos išlaidos. Esamas teisinis reguliavimas leidžia teigti, kad savivaldybės tarybos narys neprivalo išlaidų pagrįsti čekiais, sąskaitomis faktūromis ar kitais konkrečiais būdais, kaip tai šiuo metu eskaluojama viešojoje erdvėje, tačiau būtent toks abstraktumas sudaro prielaidas interpretacijoms. Štai Vilniaus miesto savivaldybė reglamente nustatė, kad savivaldybės tarybos narys privalo pateikti išlaidas patvirtinančius dokumentus, atitinkančius Buhalterinės apskaitos įstatymo nustatytus reikalavimus, taikomus apskaitos dokumentams, tačiau konkrečiai tų dokumentų neįvardija.
Be maksimalaus išmokų dydžio, Įstatyme siūloma sudaryti baigtinį sąrašą prekių ir paslaugų, už kurias būtų galima atsiskaityti tarybos nario veiklai skirtomis lėšomis, be kita ko, numatoma, kad tarybos nariai už šias lėšas negalės nuomotis biuro patalpų, taip pat tikslinama transporto išlaidų samprata. Šiuo aspektu pažymėtina, kad dabartinis teisinio reguliavimo neaiškumas, būtent transporto išlaidų sampratos aspektu, leidžia manyti, kad nėra draudžiama pirkti automobilio iš įmonės, kurios akcininkas yra išmokos gavėjas, ar kad pavėžėjimo paslaugų pasirinkimas kelionėms, susijusioms su funkcijų vykdymu nuolat, pažeistų efektyvumo principo įgyvendinimą. Skaidrumas nėra atsiejamas nuo aiškaus teisinio reglamentavimo, kuris nepalieka vietos interpretacijoms. Ir privatūs asmenys, ir viešieji asmenys turi teisę į aiškų ir nedviprasmišką teisinį reguliavimą, o jo nesant teisę į tai, kad visi neaiškumai nebūtų nukreipti prieš juos.
Parengė advokatų kontoros „Glimstedt“ asocijuotoji partnerė, advokatė dr. Dovilė Murauskienė ir teisininkė Deimantė Mecelytė.
